Vilniaus m. VPK kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Paulius Kliukas ir vyriausioji tyrėja Jolita Nenartavičienė kartu su kolegomis išaiškino ne vieną sunkų nusikaltimą, sukėlusį didelį atgarsį visuomenėje. Vienas iš operatyviausiai atskleistų – pasikėsinimas nužudyti teisėsaugininkams gerai žinomą vilnietį Ruslaną M. (priklausiusį ne tik Vilniuje veikusiai nusikalstamai „Smauglių“ grupuotei). Tirdami šį nusikaltimą, sekliai maždaug per dvi savaites išaiškino organizuotą nusikalstamą grupuotę (ši, norėdama monopolizuoti narkotikų rinką sostinėje, dvejus metus negailestingai grūmėsi su konkurentais, padarė daug žiaurių nusikaltimų). Nusikaltimas buvo išaiškintas glaudaus bendradarbiavimo su kitomis teisėsaugos tarnybomis dėka. Pasak P. Kliuko ir J. Nenartavičienės, tai ne tik jų, bet ir viso skyriaus nuopelnas. P. Kliuko ir J. Nenartavičienės indėlis tiriant šią bylą įvertintas valstybiniais apdovanojimais – Vyčio Kryžiaus Ordino medaliais.
2005-ųjų, naktį iš sausio 9-osios į 10-ąją, prie 71-uoju numeriu pažymėto namo sostinės Laisvės prospekte, pasikėsinta nužudyti Ruslaną M. Šiam automobiliu įsukus į daugiabučio, kuriame gyveno, kiemą, pasipylė šūviai. Tačiau Ruslanas liko gyvas – suskubęs pasilenkti, atsipirko nestipriais sužalojimais. Tik vienintelė kulka perskrodė petį ir įstrigo kakle. Ją medikai sėkmingai išėmė ir po trijų dienų sužeistąjį išrašė iš ligoninės. Tačiau Ruslanas kategoriškai atsisakė bendrauti su teisėsaugininkais – buvo linkęs tik su savaisiais aiškintis santykius. Teigė niekam neturįs pretenzijų, nežinąs, kas galėjo į jį kėsintis. Pareigūnams teko tyrimą pradėti nuo nulio. Vis dėlto turima informacija leido daryti prielaidą, kad užpuolimas buvo suplanuotas. Apklausus liudininkus, paaiškėjo, kad šaudant naudotas pistoletui pritaikytas garso slopintuvas. Pareigūnai suprato turėsią reikalų su rimtais nusikaltėliais. Vieną iš versijų, kad pasikėsinta iš chuliganiškų ar kitokių paskatų, teko atmesti. Liko labiausiai tikėtina: pasikėsinimas nužudyti susijęs su grupuočių santykių aiškinimusi, dalyba įtakos sferomis.
Šio nusikaltimo tyrimui vadovavę P. Kliukas ir J. Nenartavičienė įsitikinę, kad bylos sėkmei labai svarbi įvykio vietos apžiūra. Kuo daugiau čia surenkama įkalčių, kuo daugiau surandama liudininkų, tuo paprasčiau užčiuopti siūlo galą ir išvynioti visą kamuolį. Ir sekliai triūsė... Buvo žiema, nusikaltimas įvykdytas tamsoje, tad buvo nelengva rasti jo liudininkų. Apklausta per šimtą namo, kuriame gyveno nukentėjusysis, gyventojų, surasta kulką, tūtelių, apžiūrėtas kiekvienas nusikaltimo vietos lopinėlis, išžvalgyta aplinka. Žinodami, kad nusikaltėliai dažniausiai nuomojasi butus, pareigūnai patikrino ir daugiabučio nuomininkus. Padėjo ir prieš pat pasikėsinimą gauta operatyvinė informacija, kad tarp dviejų nusikalstamų grupuočių atsiradusi trintis (viena grupuotė iš kitos ketino jėga atimti prabangų BMW markės automobilį). Kriminalistai, palyginę kai kuriuos duomenis, priėjo išvadą, kad pasikėsinimas nužudyti gali būti susijęs su bandymu užvaldyti automobilį.
Pareigūnų įtarimus sustiprino tai, kad tame pačiame name, kaip ir nukentėjusysis, gyveno vieno iš nusikalstamos grupuotės narių (Danieliaus P.) sugyventinė, auginanti jo vaiką. Danielius neretai čia lankydavosi, todėl kriminalistams kilo įtarimas, kad jis dalyvavo bandant atimti minėtą BMW. Ir Ruslanas, ir Danielius važinėjo tos pačios markės, labai panašios spalvos automobiliais. Juos nesunku supainioti. Gal norėta nužudyti Danielių, tačiau tamsoje, esant blogam orui, per klaidą apšaudytas Ruslano automobilis? O pareigūnai dar nežinojo užmynę ant kulnų grupuotei, kurios nebuvo nei jų, nei kitų operatyvinių padalinių akiratyje. Buvo žinomi tik pavieniai jos nariai, teisėsaugininkams įkliuvę už smulkius nusikaltimus.
Sekliai netruko išsiaiškinti, kad šiai grupuotei vadovauja Linas L., garsėjantis neapsakomu žiaurumu, darantis didžiulį psichologinį poveikį gaujos nariams. Pasak P. Kliuko, tai buvo nepriklausoma, gerai organizuota ir protingai veikianti nusikalstama grupuotė. Jai priklausė jauni žmonės, siekiantys bet kokiomis priemonėmis praturtėti, įsitvirtinti nusikalstamame pasaulyje ir greitai susikurti rojų žemėje. Nuolat tikslindami operatyvinę informaciją, sekliai sužinojo, kad būtent ši grupuotė įvykdė pasikėsinimą nužudyti. Taip pat nustatyta, kur įtariamieji gyvena, slapstosi, laiko nusikaltimo įrankius bei narkotikus (jais gauja prekiavo sostinės miegamuosiuose rajonuose).
Tuo tarpu nusikalstamas pasaulis buvo paskelbęs Lino gaujos medžioklę. „Smaugliai“ ketino konkurentus pradanginti be žinios arba susidoroti atvirai. Užuodusi paraką, agresyviai nusiteikė ir kita pusė. Lino grupuotės nariai buvo gerai ginkluoti, pavojingi ir pasirengę gyvi nepasiduoti. Būdami kone tikri, kad policija jų nesuseks, bene labiausiai baiminosi konkurentų „Smauglių“.
Pareigūnai stengėsi surinkti kuo daugiau informacijos apie Lino grupuotę, kad vėliau ją galėtų panaudoti kaip įkalčius, sėkmingai baigti bylą ir perduoti ją teismui. Netikėtai sužinoję, kad šios gaujos nariai rengiasi sprukti iš sostinės, pareigūnai nutarė nedelsdami veikti. Sprendimas sulaikyti grupuotę buvo priimtas per pusantros valandos. Įtarus, kad ginkluota gauja gali priešintis, buvo pasitelktas patrulinės tarnybos specialusis padalinys. Sulaikymo operacija vyko apie 16 valandų, per vadinamąjį piką. Bėgliai buvo užklupti sostinės Ateities gatvėje, prieš buvusią „Ventos“ gamyklą. Viskas vyko sklandžiai ir greitai. Trys įtariamieji nespėjo nė mirktelti, ir jiems buvo uždėti antrankiai. Paaiškėjo, kad visi vilki neperšaunamas liemenes. Jų automobilyje rasta 56 600 litų, surinktų už narkotikus.
„Su kolegomis iš Narkotikų kontrolės skyriaus surengėme operaciją, – pasakojo P. Kliukas. – Darėme kratas. Tirdami pasikėsinimą nužudyti, įtariamųjų draugių ir sugyventinių butuose ieškojome ginklų, narkotikų. Kolegos krėtė narkotikų dilerių gyvenamąsias vietas. Pelnas už jų parduotus kvaišalus atitekdavo Lino grupuotei“. Įtariamųjų sulaikymas ir bylos tyrimo pradžia buvo sėkminga. Pirmąją operacijos dieną rasti du IŽ markės pistoletai su garso slopintuvais, padirbtų pasų, narkotikų, šaudmenų. Pareigūnai veikė preciziškai. Operatyvine informacija buvo pasinaudojama greitai ir maksimaliai.
Sulaikius tris Lino gaujos narius, kilo daug klausimų. Buvo prisiminti ir be žinios dingę Vilius B. ir Aleksejus N. Abu buvo susiję su narkotikų prekyba, patys juos vartojo. Tai seklius suintrigavo, nes visos gijos vedė į šią grupuotę. Paaiškėjo, kad grupuotės pagrindas – penki asmenys (vienas jų jau sėdėjo kalėjime). Sulaikytoji trijulė šventai laikėsi tylėjimo įžadų, tad operatyvininkai intensyviai ieškojo dar vieno grupuotės šulo. Pareigūnai nujautė, kad jį sulaikius atsiras daugiau įkalčių, sparčiau judės šios ir kitų bylų tyrimas.
„Nuspręsti, kada sulaikyti paskutinį svarbų grupuotės narį (nedelsiant ar operatyviniais sumetimais šiek tiek palaukti) pakako keliolikos minučių“, – pasakojo P. Kliukas. Sulaikytasis Martynas labai nustebo, kad teisėsaugininkams buvo žinoma jo slėpimosi vieta viename iš nuomojamų butų Vilniuje. Prieš sulaikymą tikėtasi, kad paskutinis gaujos narys gali būti ginkluotas ir visais įmanomais būdais stengsis išvengti sulaikymo, bandys priešintis ir pabėgti, todėl buvo pasitelktos papildomos specialiosios policijos ginkluotos pajėgos, apsuptas namas, blokuotos laiptinės. Šturmuojant butą, kuriame slėpėsi Martynas, kriminalistai per porą minučių, įkarštyje išlaužė duris, tik vėliau, savo nuostabai, pastebėję, kad be jokių įrankių įveikė seifines duris.
Kriminalistų nuojauta neapgavo: sulaikytasis Martynas sutiko bendradarbiauti. Papasakojo apie pasikėsinimą bei Aleksejaus N. nužudymą. Tačiau teigė nežinąs, kur paslėptas lavonas. Vėliau paaiškėjo, kad tuo pasirūpino išradingasis vadeiva Linas, iki smulkmenų apgalvojantis kiekvieną nešvarų žingsnį. Važiuojant į mišką kasti aukoms duobių, dėl šventos ramybės bendrams liepė užsidėti ant galvų gobtuvus ir pasilenkti, kad neįsidėmėtų kelio. Pasak Martyno, vadeiva mėgdavęs kartoti: „Mažiau žinosi, ramiau gyvensi“. Vadeiva buvo įsitikinęs: jeigu kas atsitiktų ir grandinė nutrūktų, neradę lavono teisėsaugininkai negalėtų prisiūti nužudymo.
Netrukus pasikėsinimas nužudyti buvo išaiškintas. Sekliai nustatė visus asmenis, dalyvavusius rengiantis, organizuojant žvalgybą ir įvykdant nusikaltimą. Surinkus pakankamai įkalčių, pavyko prakalbinti ir vieną iš anksčiau sulaikytųjų, Praną. Tai buvo rimtas laimėjimas. Šis asmuo daug žinojo, buvo dalyvavęs dviejuose nužudymuose ir pasikėsinime nužudyti. Įtariamieji puikiai suvokė savo padėtį. Sutikdami bendradarbiauti su policija, siekė bent kiek teisėsaugininkus sušvelninti. Gal pavyks išvengti labai didelės bausmės ir ypač konkurentų keršto?
Deja, Pranas taip pat tvirtino nežinąs, kur paslėpti nužudyto Aleksejaus palaikai.
„Visą grandinę jau buvome tobulai sudėlioję, nors siųsk bylą į teismą, – sakė J. Nenartavičienė. – Deja, reikėjo rasti lavoną...“ Sekliams net kilo abejonių, ar tikrai egzekucijų dalyviai nežino, kur paslėptas Aleksejaus lavonas. Tačiau jas išsklaidė Pranas. Jis papasakojo apie kitą nužudymą, įvykdytą 2003-aisiais. Tuomet Pranas kartu su vadeiva Linu atėmė gyvybę vienam iš narkomanų, Viliui B. Šis už dozes darydavo gaujos nariams tatuiruotes.
Pasiteiravę Prano, ar šis galįs parodyti Viliaus lavoną, sekliai labiausiai baiminosi išgirsti neigiamą atsakymą. Tačiau, jų nuostabai, įtariamasis pasakė žinąs tą vietą – už Ukmergės, 97-ajame kelio Vilnius-Panevėžys kilometre. Nelaimėlis buvo užkastas miške. Prieš nužudant, burna ir rankos surištos lipnia juosta. Lavoną, kad neiškastų žvėrys, užpylė kalkėmis. O vieną dieną Pranas prisiminė: vadeiva minėjęs, jog Aleksejaus palaikai užkasti ten, kur buvo įkrėsta proto vienam iš narkotikų dilerių. „Lino grupuotėje fizinės bausmės buvo viena iš profilaktinių priemonių, kad narkotikų prekeiviai laiku atsiskaitytų būtų drausmingi, – pasakojo J. Nenartavičienė. – Kai kuriems tik per stebuklą pavyko išvengti galo“.
Sulaikius pagrindinius gaujos narius, drąsesni pasijuto visi su jos veikla susiję asmenys, tad sutiko duoti parodymus. „Sukaupę informacijos, galėjome modeliuoti gaujos struktūrą, – sake P. Kliukas. – Tai buvo ne šiaip grupuotė, o piramidė primenantis nusikalstamas susivienijimas, pasižymintis griežta hierarchija ir tvarka, vaidmenų bei teritorijų pasiskirstymu.“
Pasak J. Nenartavičienės, Aleksejaus lavono ieškota ne kartą. Buvo žinoma tik tiek, kad lavonas užkastas Kernavės miške prie medžio, šalia kurio auga lazdynas. Pareigūnai ten vyko su tarnybiniais šunimis, apmokytais ieškoti lavonų. Bet, kaip vėliau paaiškėjo, plūkėsi ne toje vietoje, tad, išrausę pusę miško, grįžo nieko nepešę. Ir antrąkart paieškos buvo bergždžios. Tuomet pareigūnai nutarė palaukti, kol nutirps sniegas, ir bandyti vėl ieškoti pagal įtariamųjų parodymus. O Pranas puikiai orientavosi miške. Vaikystėje gyveno kaime, mėgo uogauti, grybauti, vėliau – medžioti. Šiam vaikinui nė viename miške nereikėjo kompaso.
Nusivežę Praną, kriminalistai atsekė nedidelį miško plotą, apaugusį panašiais medžiais ir krūmais, kuriame apytiksliai turėjo būti paslėptas Aleksejaus lavonas. Vyrams ilgokai darbuojantis kastuvais, J. Nenartavičienė prisėdo ant išversto medžio. Jos, kaip ir kitų pareigūnų, galvoje kirbėjo tas pats klausimas: kur lavonas? Besižvalgydama aplink, atkreipė dėmesį į vieną iš lazdynų. „Visur žemė buvo apkritusi pernykščiais lapais, o ten matėsi smėlio, – pasakojo ji. – Ėmiau kapstyti apie lazdyną koja, paskui pagaliu. Vienur buvo juodžemis, kitur lapai, sumaišyti su smėliu. Apimta azarto, pašaukiau vyrus. Ir, žinoma, radom“. Pasak pareigūnų, paiešką palengvino tai, kad įtariamieji labai gerai apibūdino vietovę.
Sekliai juokauja: radus lavonus, visa kita atrodė tik smulkūs darbai. Nors iš tiesų grupuotės nariams ant sąžinės gulė daug rimtų nusikaltimų: konkurentų žudymas, neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis, labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų turint tikslą jas platinti, turto prievartavimas, savivaldžiavimas, sunkūs kūno sužalojimai... Pareigūnai neabejoja, kad po kiek laiko žmogžudysčių būtų buvę daugiau – vadeiva laikėsi principo „Skaldyk ir valdyk“, kiršino savo narius. Įtariamieji jau buvo supratę, kad anksčiau ar vėliau Linas būtų pašalinęs visus nužudymų liudininkus.
„Kai iš įtariamųjų sužinojome, kad viename iš sostinės garažų laikoma labai daug narkotikų, o per 100 km už Vilniaus – pistoletas „Makarov“, iš kurio kėsintasi nužudyti, teko apsispręsti, kas svarbiau, – pasakojo P. Kliukas. – Kad byla būtų „susiūta“, pirmiausia nutarėme vykti pasikėsinimo nužudyti įrodymo – ginklo“.
Tądien siautė pūga, buvo šalta, kelias slidus. Kol pareigūnai nusigavo nurodytų adresu į kaimo trobą vidury laukų, už Utenos, artėjo vakaras. Laimė, kelionė nebuvo bergždžia: rado ieškomą pistoletą, taip pat sprogmenų ir šovinių. Grįžę iš užmiesčio, užsuko į garažą narkotikų.
„Jų buvo apie septynis kilogramus (heroino, marihuanos, amfetamino), – prisimena P. Kliukas. – Iškvietėme kriminalistus, laboratoriją. Buvo paimti pirštų atspaudai, mikrodalelės, visa, kas galėjo padėti įrodyti, kam priklausė radinys“. Radę tokį kiekį narkotikų, visi neteko žado, ne tik pareigūnai, buvę tame garaže, bet ir kolegos, kurie radinį pamatė vėliau.
Atliekant operatyvinius veiksmus, remiantis įtariamųjų parodymais, įvairiose gaujos slėptuvėse buvo rasta ir daugiau narkotikų. Taip pat visas arsenalas ginklų (nupjautvamzdžių šautuvų, vinčesteris, pistoletų su garso slopintuvais). Buvo ir tokių, kuriuos naudoja tik sukarinti specialieji padaliniai. Visi jie parengti naudoti, perdirbti gamykliniu būdu, numeriai ištrinti. Tai liudija apie galingus grupuotės ryšius.
Daugiaepizodė Lino nusikalstamos grupuotės istorija vos tilpo į 29 tomus. Atliekant ikiteisminį tyrimą teismas leido suimti 23 asmenims. Nusikaltimai inkriminuojami trylikai įtariamųjų. Kai kurie iš jų jau atlieka bausmes ir už kitus nusikaltimus. Daugiatomė byla perduota teismui.
2006 m. „Metų sekliu“ pripažintas Paulius Kliukas.