Panevėžio kelių policijos vadovė: „Sąžinės seife nepalieku“

Kelių policijos dienos proga kalbiname Ritą Masalskienę, vadovaujančią Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriui. Jos tarnybos policijoje stažas – 23-eji metai. Į policiją Ritą atvedė stipendija, o tiriant eismo įvykius matytas nukentėjusiųjų ir žuvusiųjų artimųjų skausmas paskatino tapti prevencijos šalininke. Pokalbyje – ir apie tai, kodėl kolegoms ji linki nepamesti savęs.

Kelias iki šios dienos

Rita sako policijos nesirinkusi. „Policija pati mane pasirinko. Niekada gyvenime neplanavau būti pareigūne“, – šypsosi pašnekovė.

Baigusi vidurinę mokyklą, ji labai norėjo išvykti iš Panevėžio studijuoti, bet dėl sunkios mamos ligos finansinės galimybės buvo ribotos. Todėl ieškojo universiteto, kuriame mokama didžiausia stipendija. Tais laikais didžiausią stipendiją mokėjo kariuomenė, tačiau moterims ten buvo skirtos vos kelios vietos. Kitas pasirinkimas buvo Policijos akademija. Taip prasidėjo jau 23-ejus metus trunkanti tarnyba.

Karjerą ji pradėjo nuo pačių žemiausių pareigų ir, kaip pati sako, mažais žingsneliais kilo aukštyn, dirbo įvairiuose padaliniuose. Labiausiai paveikė septyneri metai, praleisti tiriant eismo įvykius. Prie šios patirties ji ne kartą sugrįžta ir per visą pokalbį.

Vadovė, kuri nepamiršta gatvės

Kad vadovauja „vyriškam“ skyriui, Rita susimąstė tik tada, kai apie tai pirmą kartą paklausė žurnalistai.

„Iš tikrųjų net nesusimąsčiau. Užaugau daugiau mažiau vyriškoje kompanijoje. Mano geriausias draugas yra vyras. Aš visada geriau jaučiausi vyrų kompanijoje, todėl niekada to nesureikšminau“, – pasakoja R. Masalskienė.

Konkursą eiti vadovo pareigas ji norėjo laimėti, bet nesitikėjo, nes kiti kandidatai buvo stiprūs.

Paklausta, kuris vadovas jai buvo pavyzdys, Rita vieno neišskiria. Sako, kad jai pasisekė, nes iš kiekvieno vadovo ko nors išmoko: „Iš vieno – pastovėti už save, iš kito – pastovėti už žmogų, dar iš kitų – tolerancijos, greitos reakcijos, kompromisų ir panašiai. Kiekvienam savo buvusiam vadovui esu dėkinga už indėlį į mane kaip asmenybę.“

Dabartinį kolektyvą ji pažinojo ir anksčiau – ne su vienu kolega yra tekę patruliuoti. Kai prireikė papildomų žmonių reidui ar kai buvo organizuojamas dar neišbandytas reidas, pati prisijungdavo prie skyriaus pareigūnų gatvėje.

„Tikrai žinau, koks tas darbas, ir jo nevengiu. Manau, vadovui sveika kartkartėmis pamatyti tarnybą pavaldinio akimis“, – įsitikinusi pašnekovė.

Skyriui, anot jos, reikia atsinaujinti. Daugelis pareigūnų kelių policijoje dirba jau daug metų, todėl norisi „šviežio kraujo“ ir naujų idėjų. Ji pabrėžia, kad tai ne priekaištas kolegoms: „Mano skyriuje dirba labai geri specialistai – savo srities profesionalai.“

Pokyčius R. Masalskienė įgyvendina palaipsniui ir kartu su komanda.

„Bandome, eksperimentuojame, kalbamės. Sakau: pasakykit, jeigu blogai. Jei neveikia, bandome kitaip“, – pasakoja Rita.

Iš savo komandos ji tikisi atvirumo, o pati stengiasi būti žmogiška ir pasiekiama. Daug dėmesio skiria bendradarbiavimui su savivaldybe, kitais skyriais, bendruomenės pareigūnais, mokyklomis, neformaliojo ugdymo įstaigomis ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie.

„Dabar dirbame ne tik bausdami, bet ir prevenciškai“, – teigia R. Masalskienė.

Žmonės skirtingi, todėl nevienodai priima ir informaciją. Vieniems pakanka prevencinės informacijos, kiti susimąsto gavę baudą. Sudėtingiausia, kai supratimas ateina per asmeninę patirtį, deja, neretai skaudžią.

Paklausta, ką keistų pačioje sistemoje, Rita įvardija konkrečią problemą. Anksčiau policija dalyvaudavo projektuojant gatves, o dabar į šį procesą nebeįtraukiama.

„Į eismo saugumo komisijos posėdį ateini jau po fakto. Gatvė nutiesta, milijonai išleisti, ir tik tada tu kaip įstaiga (policija) matai, kas negerai. O gatvės iš naujo nebeperprojektuosi“, – sako R. Masalskienė.

Nuo pasekmių prie prevencijos

Ar tai, kad ji pirmoji moteris, einanti šias pareigas, reiškia papildomą atsakomybę? Rita atsako trumpai – ne.

„Pareigūnas – tiek vyras, tiek moteris – gali būti geras patrulis, tyrėjas, operatyvinis darbuotojas, specialistas ar ekspertas. Tai priklauso nuo žmogaus charakterio savybių, gebėjimų ir vidinės motyvacijos. Jei darbas žmogų veža, jis jį atliks puikiai, nesvarbu, vyras ar moteris“, – įsitikinusi R. Masalskienė.

Vis dėlto ji pripažįsta, kad per tarnybos metus įgyta patirtis ir matytas žmonių skausmas suformavo kitokį požiūrį į darbą: „Septynerius metus tyriau eismo įvykius, per kuriuos žmonės žuvo ar buvo sužaloti. Mačiau jų ir artimųjų skausmą, bet galėjau tik fiksuoti pasekmes. Padaryti, kad taip neįvyktų, negalėjau. Todėl dabar labiau norisi užbėgti įvykiams už akių, ugdyti žmonių sąmoningumą, o ne tik tikrinti ir bausti.“

Kai darbas paliečia asmeniškai

Kelių policija dažnai siejama su baudomis, tačiau tikrąją jos paskirtį Rita mato prevencijoje.

„Greičio matuoklis stovi ne tam, kad nubaustų žmogų, o tam, kad žmonės važiuotų leistinu greičiu. Kol žmonėms trūks sąmoningumo, šalia veiks ir baudimo mechanizmas. Jeigu žmonės būtų sąmoningi, užtektų prevencinių priemonių“, – mano R. Masalskienė.

Šiuo metu viena opiausių Panevėžio, kaip ir daugumos didmiesčių, problemų – elektriniai paspirtukai. Rita pasakoja apie tėvus, kurie vaikams nuperka motociklui prilygstančią elektrinę transporto priemonę, galinčią pasiekti 70 km/h, o kartais net 96 km/h greitį. Žinodami, kokią galingą transporto priemonę perduoda vaikui, jie dar susitaria, kad šis važinės ne gatve, o šaligatviu tarp pėsčiųjų, nes taip esą saugiau pačiam vaikui.

„Paklausti, kodėl taip daro, tėvai dažniausiai nuleidžia galvą. Sako: vaikas labai norėjo, draugai turi. Nupirkau motociklininko šalmą, su šalmu mano vaikas saugus. O kaip kiti? Pasiteiravus, ar išleisdami į eismą vaiką pamokė Kelių eismo taisyklių, dažniausiai tenka išgirsti tylą“, – pasakoja R. Masalskienė.

Paklausta apie nedidelę, bet ilgai nesprendžiamą miesto problemą, Rita sako, kad tokių vietų yra ne viena. Pavyzdžiui, vienoje gatvės atkarpoje kelio ženklas užstojo priešpriešiais važiuojantį motociklą, dėl to automobilių vairuotojai sukdami į kairę jų nematė ir todėl čia nuolat įvykdavo eismo įvykių, kuriuose nukentėdavo motociklininkai. Problemą iškėlusi saugaus eismo komisijos posėdyje, Rita pasiekė, kad ženklas būtų pakeistas mažesniu.

„Kolegos dabar sako: Rita, žinojau, kad norėjai tai padaryti, ir štai padaryta“, – prisimena pašnekovė.

Didesnė jos vizija susijusi su dviratininkais ir paspirtukų vairuotojais. Rita įsitikinusi, kad šių transporto priemonių uždrausti nepavyks: „Nuo technologijų nepabėgsime, turime prisitaikyti.“

Logiškiausiu sprendimu ji laiko dviračių juostas, atskirtas nuo pėsčiųjų ir automobilių eismo, taip pat viena nuo kitos priešingomis kryptimis važiuojantiems dviratininkams, kaip Italijoje. Į jas galėtų persikelti ir elektrinių paspirtukų vairuotojai.

Šį klausimą ji jau aptaria su Panevėžio miesto savivaldybe, bet supranta, kad tokiems sprendimams reikia didelių investicijų. Todėl ragina į tai atsižvelgti bent jau projektuojant naujas gatves.

Per 23-ejus tarnybos metus buvo ne vienas įvykis, kurio neįmanoma pamiršti. Stiprybės jai suteikia gebėjimas visiškai susitelkti į darbą.

„Tuo momentu apie jausmus negalvoju. Galvoju, ką galiu padaryti čia ir dabar. Suvokimas ateina vėliau, parėjus namo, kartais – po kelių dienų“, – atvirauja Kelių policijos skyriaus vadovė.

Ji prisimena įvykį, kai nuskendo dvejų metų vaikas. Sunkiausia buvo matyti dešimtmetį brolį, kuris graužėsi nepastebėjęs, kaip mažylis nuėjo prie kūdros. Kitas skaudus momentas – bendravimas su eismo įvykiuose žuvusiųjų artimaisiais.

„Tada tą svetimą skausmą turi praleisti per save ir paleisti“, – sako R. Masalskienė.

Ką ji pasakytų vairuotojams, jei šie ją išgirstų tik vieną kartą?

„Važiuok taip, kaip norėtum, kad važiuotų kiti“, – pabrėžia pašnekovė.

Pasak jos, daug konfliktų kelyje kyla dėl smulkmenų.

„Aš, moteris, aplenkiu vyrą, ir matau, kad jis būtinai turi mane vėl aplenkti. Juokas ima“, – šypsosi Rita.

Kartais pakaktų elementaraus mandagumo: išleisti transporto priemonę iš kiemo, įleisti į srautą, pakelti ranką per perėją einančiam žmogui, kad šis žinotų esąs matomas.

Ritai labai patinka norvegiška socialinė reklama, kurioje didžiuliuose pakelės stenduose saugos diržas vaizduojamas kaip artimojo apkabinimas.

„Susimąstai, kad kažkam rūpi, kad kažkas tavęs laukia, ir tai, mano manymu, apima ne vien tik saugos diržo segėjimą, bet ir patį vairavimą, atidumą kelyje“, – teigia R. Masalskienė.

Tarp žmogiškumo ir pareigos

Žmogiškumas, komandiškumas ir atsakomybė, anot Ritos, jos gyvenime visada buvo neatsiejami.

„Kas mane pažįsta, žino, kad visada stengiausi matyti žmogų. Bet pareigūnas yra pareigūnas“, – akcentuoja R. Masalskienė.

Tapus vadove šį balansą išlaikyti sunkiau.

„Turiu balansuoti tarp to, ką galiu leisti ir ko negaliu. Jeigu būsi per daug žmogiškas, kiti gali pradėti tuo naudotis“, – sako ji.

Rita pabrėžia, kad visada stoja už savo pareigūnus. Žmogiškumas, atsakomybė ir pareiga, jos žodžiais, turi susilieti į vieną visumą.

Kai reikia sustoti

Nusivilkusi uniformą, Rita šoka. Tautiniams šokiams ji atsidavusi nuo šešerių metų ir šios aistros neatsisako iki šiol.

„Tai iki kaulų smegenų įaugęs hobis. Nuėjusi į repeticiją aš atsinaujinu. Net nežinau, ar galiu tai vadinti hobiu, tai tiesiog gyvenimas“, – sako R. Masalskienė.

Maždaug prieš ketverius metus jos gyvenime atsirado dar viena aistra – ilgos kelionės dviračiu. Rita yra pervažiavusi Lietuvą nuo Žagarės iki Lazdijų – apie 500 km, įveikusi maždaug 360 km Camino keliu per Latviją, o šį pavasarį dviračiu keliavo per Italiją nuo Romos iki Venecijos – numynė apie 700 km. Mintyse jau dėlioja kitą maršrutą – Roma–Neapolis–Sicilija.

Įdomu, kad į Italiją Rita išvyko iškart po to, kai laimėjo vadovo pareigų konkursą. Tai nebuvo planuota – tiesiog taip sutapo.

„Tai tapo kelione mintims dėlioti. Pirmas tris dienas sunku atsijungti, o paskui paleidi darbą, rutiną ir pradedi dėliotis. Tikrai to reikėjo, tai buvo tarsi persikrovimas“, – prisimena R. Masalskienė.

Ji įsitikinusi, kad šiandien tokio sustojimo reikia kiekvienam.

„Bėgi darbe, bėgi namie, bėgi, bėgi... Žmonės sau skiria per mažai laiko“, – teigia Rita.

Jos pačios laikas sau – dvi repeticijos per savaitę, kasdienis valandos pasivaikščiojimas su šunimi ir kelionės, leidžiančios pabūti su savimi.

Neišsižadėti savęs

Paklausta, ko palinkėtų kolegoms Kelių policijos dienos proga, Rita ilgai nesvarsto: „Nepamesti savęs.“

Ir papasakoja istoriją iš tarnybos pradžios.

„Kai pradėjau dirbti, dalis senų pareigūnų, ko gero, dar dirbusių milicijoje, mane mokė: atėjai į darbą, atsidarai seifą, išsiimi sąžinę, įsidedi ją į seifą ir tada eini dirbti. Tokia buvo mokykla. Bet aš niekada taip nedariau. Mano sąžinė visada buvo su manimi.“

Todėl ir jos palinkėjimas kolegoms paprastas: „Nepamesti savęs ir visų pirma likti žmogumi.“

Nuotrauka fotografės Živilė Večiorkutės. 

Atnaujinimo data: 2026-09-30

Taip pat skaitykite:

Narkotikai siuntose. Institucijos stiprina kontrolę.

Prevencinių reidų pasienio rajonuose rezultatai

Į policijos ir visuomenės šventę Marijampolėje sugužėjo tūkstančiai miestiečių

Rugsėjo paskutinis sekmadienis – Keliaujančiųjų ir vairuotojų diena

Pasirašyta sutartis su Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi