Prieš 30 metų Sausio 13-tosios įvykiuose dalyvavę Klaipėdos policijos pareigūnai – labiausiai įsiminė visaapimanti vienybės ir susitelkimo dvasia

Data

2021 01 12

Įvertinimas
2

Daugelis policijoje tarnaujančių pareigūnų yra gimę jau laisvoje Lietuvoje, ar kruvinuosius Sausio 13-tosios įvykius prisimena tik iš tėvų pasakojimų, istorijos pamokų, televizijos laidų. Tačiau keletas Klaipėdos apskrities pareigūnų juos išgyveno tiesiogiai, pora – Klaipėdos apskr. VPK Licencijavimo skyriaus viršininkas Aidas Šlečkus ir Palangos m. PK Veiklos skyriaus vyresnysis tyrėjas Darius Vambutas yra apdovanoti Sausio 13-tosios atminimo medaliais.

Aidas Šlečkus, tuomet Lietuvos policijos akademijos pirmakursis, pasakoja dalyvavęs saugant Aukščiausiąją Tarybą ir užtikrinant viešąją tvarką minioje jos prieigose.

„Chronologiškai prisiminti 30 metų senumo įvykius jau sunku. Tačiau niekada iš atminties neišblės įspūdis, kai atvykus patruliuoti, mus – pirmakursius kursantus – prie Aukščiausiosios Tarybos susirinkę tūkstančiai žmonių pasitiko ovacijomis – mūsų uniformos jau buvo su tam tikrais nepriklausomos Lietuvos valstybės ženklais.“ - pasakoja A. Šlečkus.

Pirmosiomis sausio dienomis Lietuvos policijos akademijos kursantai patruliuoti būdavo atvežami, vėliau jau buvo įkurdinti Aukščiausioje taryboje – miegoti tekdavo posėdžių salėje ant kėdžių, maisto trūkumo nejautė, o ir žmonės prinešdavo tiek sumuštinių, saldumynų, kavos, arbatos, karštos sriubos, kad vos pajėgdavo suvalgyti. Lemtingąją naktį Aidas Šlečkus buvo Aukščiausios Tarybos patalpose.

„Baimės, kažkokių abejonių, nejaučiau – žinojau, kur esu, kodėl ten esu ir ką prireikus privalėsiu daryti. Tėvai tikrai  bijojo labiau – tokių ryšio priemonių kaip dabar nebuvo, kas kažkiek laiko artimiesiems leisdavo paskambinti laidiniu telefonu.“ - prisiminimais dalijasi Aidas Šlečkus.

Klaipėdos apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų tarnyboje dirbantis Jonas Cibulskis pasakoja nuo 1988 m. priklausęs besikuriančioms nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgoms.
Įvairias užduotis jie atlikinėdavo dar gerokai prieš prasidedant įsimintiniems sausio įvykiams. Kad sėkmingai jas atliktų, turėdavo būti itin neutralūs ir išradingai maskuotis.

„Važinėdavom senais „žiguliukais“, ar kitokiais neišsiskiriančiais automobiliais. Kartą į seną krovininį autobusiuką buvom įsimetę kelis maišus bulvių – kai sustabdė patikrinti, sakom – nieko nežinom, tik bulvių iš kaimo vežam.“ - dabar su šypsena pasakoja Jonas Cibulskis.

Informaciją, dažniausiai surašytą ant į akis nekrentančių popieriaus skiaučių, perduodavo „iš rankų į rankas“ - tokių užsimaskavusių grupelių buvo visas voratinklis, kol duomenys nukeliaudavo į štabą, būdavo kuo nepastebimiau perduodami kelis kartus.

„Lemtingąją naktį stebėjom padėtį ir transporto judėjimą aplink Vilnių. Prasidėjus puolimui, žinojom kas vyksta ir buvom pasirengę viskam. Tačiau gavom nurodymą toliau stebėti ir operatyviai perduoti reikiamas žinias. Baimės nejaučiau, tačiau su artimaisiais mintimis buvau atsisveikinęs.“ - prieš 30 metų patirtomis emocijomis dalijasi Jonas Cibulskis.

Klaipėdos apskrities VPK Aptarnavimo skyriuje dirbanti Lina Klibavičienė sausio 13 d. švenčia jubiliejinį gimtadienį. Šeima tada gyveno Jonavoje. Moteris prisimena, kad gimtadienio šventė buvusi kukli, artimiausiųjų rate. Bebaigiant plauti indus, pamatė paskutinį Eglės Bučelytės pranešimą per Lietuvos televiziją.

„Nebuvo jokių abejonių ar svarstymų – miegantį penkerių metukų sūnų susupom į antklodę, nuvežėm pas senelius, o patys su vyru iškart išlėkėm prie šalia Kauno, Sitkūnuose esančios radijo stoties. Žmonių ten jau buvo daug susirinkę. Kas toliau vyksta Vilniuje, nelabai žinojom – mobiliųjų telefonų nebuvo, radijo stovintys greta, kaip ir mes, nebuvo pasiėmę. Stovėjom iki paryčių. Žiema buvo šalta, tačiau, ar buvo šalta – nepamenu. Įsiminė užburianti atmosfera – visi labai susitelkę, vieningi, pasirengę viskam, net, sakyčiau, savotiškoj euforijoj, kad gali prisidėti ginant Tėvynę.“ - įsimintinos nakties įvykius prisimena Lina Klibavičienė.