Laura: „Į policiją atėjau ne per vėlai“ (video)
Lauros Dabašinskienės visur pilna. Šakių rajone ji bendrauja su gyventojais, Tauragėje padeda į pasaulį ateiti mažiesiems, dar buria bendruomenę sportuoti ir augina dvi dukreles. Policijos uniformą Laura vilki jau septynerius metus. Ją apsivilko ne todėl, kad ankstesnis darbas nepatiko – tiesiog vaikystės svajonė niekaip nepaleido.
„Mane žavėjo pati mintis būti žmogumi, kuris nebijo veikti, gali padėti kitam ir kažką pakeisti“, – apie vaikystėje užgimusį norą tapti pareigūne pasakoja Laura. Tačiau baigusi mokyklą ji pasirinko mediciną, tapo akušere, vėliau Lietuvos sporto universitete įgijo magistro laipsnį. Mėgstamų veiklų netrūko, bet klausimas „o jeigu pabandyčiau?“ vis sugrįždavo. „Nenorėjau, kad vaikystės svajonė liktų tik graži mintis. Norėjau sužinoti, kas bus, jeigu pagaliau išdrįsiu ją įgyvendinti.“
Į Lietuvos policijos mokyklą Laura įstojo augindama dukrelę. Jau turėjo profesiją, šeimą, nusistovėjusią kasdienybę. Dabar reikėjo vėl sėsti mokytis ir priimti tai, kad naujame darbe ne viską žinos. „Reikia susitaikyti ir su tuo, kad kažkur vėl būsi naujokė, kažko nežinosi, kažko nemokėsi. Bet aš sau uždaviau labai paprastą klausimą: ko labiau gailėsiuosi – kad pabandžiau ir galbūt nepavyko, ar kad net nepabandžiau? Atsakymą žinojau iš karto.“
Baigus įvadinius kursus, teko keisti ir gyvenamąją vietą – dėl tarnybos persikelti į kitą Lietuvos regioną. Šiandien Laura su šeima gyvenimą kuria Šakių rajone ir dirba Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato bendruomenės pareigūne.
Ankstesnės patirties palikti už durų nereikėjo. Medicina išmokė būti šalia žmogaus, kai jam sunku, sportas – užsispyrimo, visuomeninė veikla – suburti kitus. Visa tai praverčia ir vilkint uniformą.
O ką atrado policijoje?
„Prasmę ir veiksmą vienoje vietoje“, – atsako Laura. „Man labai svarbus žmogus, bendravimas, galimybė padėti, bet kartu man reikia judesio, iššūkių, atsakomybės, naujų situacijų.“ Kad pasirinko teisingai, jai primena ne išskirtiniai įvykiai, o paprastos kasdienės akimirkos: žmogaus padėka, pagalbos ieškančio gyventojo skambutis, pavykęs pokalbis su vaiku. „Kai vaikas, kuris pradžioje nedrąsiai žiūrėjo į uniformą, po keliolikos minučių jau klausinėja ir pasakoja. Kai žmogus paskambina ar parašo, nes žino, kad gali į tave kreiptis.“ Tokiais momentais Laura pagalvoja: „Va. Dėl šito aš čia.“
Į policiją atėjau ne per vėlai. Atėjau tada, kai jau turėjau gyvenimiškos patirties, kurią dabar galiu čia panaudoti.
Pasirinkusi tarnybą, ji neišsižadėjo ir akušerės darbo bei sporto. Jos gyvenime liko vietos visoms šioms veikloms. Todėl svarstančių keisti profesiją Laura neragina visko mesti – siūlo pasiruošti, įvertinti aplinkybes, tačiau neatidėlioti vien iš baimės. „Bet laikas vis tiek praeis. Po penkerių metų tu vis tiek būsi penkeriais metais vyresnis. Klausimas tik – ar būsi ten, kur iš tikrųjų norėjai būti?“
Ji pati šiandien yra ten, kur norėjo. O kodėl kviečia rinktis policiją, paaiškina vienu sakiniu: „Čia kiekvieną dieną turi galimybę būti žmogumi, kurio kažkam tuo metu labiausiai reikia.“
Atnaujinimo data: 2026-11-09
Taip pat skaitykite:
Prevencinių reidų pasienio rajonuose rezultatai
Lietuvos policija reiškia užuojautą kolegoms iš Lenkijos
Pagerbta Europos policijos krepšinio čempionate bronzą iškovojusi rinktinė
Lapkritį šalies keliuose organizuojamos prevencinės priemonės
Išaiškinti ir sulaikyti asmenys, įtariami „STARLINK“ antenų padegimu (video)