2004 m. Ugnis ir vanduo nesunaikino pėdsakų

Rugpjūčio septynioliktąją Juodežerio vandens telkinyje, Šiaulių rajone, poilsiautojas pastebėjo kyšantį iš vandens keistą daiktą. Pritraukęs ryšulį prie kranto, pamatė į ruloną susuktą kiliminį taką, apraizgytą plieno viela, elektros laidu ir prie jo virve pritvirtintą automobilio ratą su kiaura padanga. Smalsu­mo skatinamas, žmogelis nuo vieno galo ėmė vynioti kiliminį taką. Į nosį tvokstelėjo baisi smarvė, pasimatė apirusio lavono galva ...Aišku, apie radinį pilietis iš karto pranešė policijai. Šiaulių rajono policijos pareigūnai iš kiliminio tako ir antklodės išvyniojo apie 40 me­tų, tamsių plaukų, apie 180 cm ilgio vyro lavoną su trumpikėmis ir vasariniais marškinėliais, balto metalo laikrodžiu ant rankos, geltono metalo pakabuku ant medžiaginės juostelės.

Policijos pareigūnai išplatino informaciją, kad Juodežeryje rastas neatpažintas vyriškos lyties lavonas. Atsiliepė Šiaulių miesto Asmenų paieškos skyriaus pareigūnai, nuo gegužės 17 d. ieškoję dingusio be žinios Rusijos piliečio verslininko Genadijaus K. Daugelis požymių rodė, kad tai gali būti šio žmogaus lavonas. Abejones išsklaidė iš Briansko (Rusijos Federacija) atvykę ieškomojo artimieji, žmona Galina ir brolis Aleksandras. Jie atpažino ir patvirtino, kad lavonas tikrai Genadijaus K. Jis dažnai atvykdavo į Lietuvą pirkti naudotų automobilių, juos parduodavo Rusijoje. Dažniausiai lankydavosi Radviliškio automobilių prekyvietėje. Būtent šiame turguje kelerius metus sukiojosi šiaulietis Žilvinas M., nė nelaikantis savęs rimtu verslininku. Teigė nuperkantis kokį automobilį, vėliau stengiasi jį brangiau parduoti. Ne visada sandėris pavyksta sėkmingai, kartais tenka ir nuostolių patirti. Buvo ir dar vienas versliukas. Didelio pelno neatnešantis, bet ne nuostolingas: Žilvinas, motinai išvykus gyventi į JAV, liko šeimininkauti trijų kambarių bute. Vienam vietos daugoka, tad pradėjo apgyvendinti iš užsienio, dažniausiai iš Rusijos, atvykstančius automobilių pirkėjus. Kainos už nuomojamą plotą Žilvinas nebuvo griežtai nustatęs. Dažniausiai su atvykusiaisiais iš Rytų automobilių pirkėjais sugerdavo butelį, pasivaišindavo jų maistu. Vieni nuomininkai išvykdami palikdavo Žilvinui maisto produktų, kiti - vieną kitą eurą ar dolerį.

Žilvino negalėtume vadinti labai rimtu vaikinu: 1997 metais jam iškelta baudžiamoji byla už plėšimą ir vagystes įsibraunant į automobilius, turto sugadinimą. 1999-aisiais teismas jį nuteisė dvejiems metams dviem mėnesiams. Praėjusių metų gegužės 11-ąją Žilvinas atšventė 24-ąjį gimtadienį. Šventėje gėrimų netrūko, nors nebuvo labai linksma: biznis nesisekė, skolos nedavė ramybės. Kaip tyčia, po trijų dienų į Radviliškio automobilių turgų atvyko Genadijus K., besiverčiantis dėvėtų automobilių prekyba: pirkdavo ne visai senus automobilius ir, nuvairavęs į tėvynę, parduodavo brangiau. Tad su savimi visada turėdavo nemažai pinigų. Šis vyriškis seniai pažinojo Žilviną, esant reikalui naudojosi jo nakvynės paslaugomis. Tad eilinį kartą atvykęs į Radviliškį nakvoti liko pas jį. Čia susirinko ir būrelis Žilvino bičiulių: draugė Ilona, Lukas su drauge, kaip visada pro langą įlindo Viktoras, pravarde Kipšas. Virtuvėje prasidėjo išgertuvės. Genadijus K., nieko neįtardamas apie Žilvino kėslus, jį taip pat pasveikino su neseniai praėjusiu gimtadieniu, truputį išgėrė ir atsigulė miegoti. Apie dešimtą vakaro išėjo merginos. Genadijus nebuvo kietai įmigęs, kai pajuto ant kaklo veržiamą kilpą. Tad, kiek leido jėgos, ėmė priešintis. Bet pastangas išsivaduoti iš metalo kilpos niekais pavertė smūgiai į galvą. Trijulė tikėjosi, kad miegantį Genadijų be didelio vargo pavyks užsmaugti. Smaugiko darbą atliekančiam Viktorui pagalbon šoko Žilvinas – ėmė plaktuku daužyti Genadijui galvą. Lukas besiblaškančiam verslininkui dūrė peiliu į sėdmenis... Krauju aptiško sienos, grindys, baldai. Nuo plaktuko smūgių Genadijui K. skilo galvos kaulai, metalinė viela užveržė kvėpavimo takus ir arterijas. Vyrą ištiko mirtis. Viktoras skubiai iškratė dar nespėjusio sustingti Genadijaus K. rūbus. Rado už trumpikių paslėptus pinigus. Krauju aptekusį lavoną trijulė susuko į čia pat ant grindų patiestą kiliminį taką, surišo elektros laidu, ta pačia viela nuo užuolaidų karnizų, su kuria smaugė auką. Nuėjo dalintis grobio – pinigų.

Paryčiais, kai mieste prasidėjo transporto judėjimas, Žilvino automobiliu „Audi 100" nuvežė lavoną Bubių link ir įmetė į dumbliną ežeriuką, prisišliejusį prie Geluvos ežero. Lavonas, įvyniotas į kilimą ir patalynę, niekaip nenorėjo skęsti. Tada Žilvinas iš bagažinės ištraukė atsarginį ratą, jo gumą supjaustė, trosu pririšo prie lavono, įvynioto į kilimą ir nuskandino. Grįžęs namo puolė naikinti nusikaltimo pėdsakų: nuo sienos nuplėšė kruvinus tapetus, surinko užklotus, patalynę ir sudėjo į krūvą. Susiradęs draugą, pravarde Vašia, pasiskolino autobusiuką. Padedamas draugo Luko, viską sukrovė, neužmiršo nė kambaryje stovėjusios rūbų spintos bei lovos. Viską nuvežė į mišką ir sudegino. Tik tuomet lengviau atsikvėpė: jokių pėdsakų lyg nebeliko.

Netrukus iš Briansko paskambinusiems nužudytojo artimiesiems Žilvinas paaiškino: Genadijus buvęs pas jį apsistojęs, bet rytą įkišęs galvą į jo kambarį atsisveikino, pasakė, kad laukia draugai, ir išvyko į Marijampolės turgų ieškoti tinkamo automobilio. Atrodo, viskas gerai, jokių nusikaltimo pėdsakų neliko. Netrukus Žilviną iškvietė Asmenų paieškos skyriaus pareigūnai. Apklausė, kas jam žinoma apie dingusį be žinios Genadijų K. Žilvinas turėjo sukūręs versiją Genadijaus giminėms. Ją išdėstė ir policininkams. Aišku, pa­reigūnams pridėjo, kad Genadijus su žmona nesutardavęs, nuo jos slėpdavęs, kur esąs, turėjęs merginų Lietuvoje. Žilvinui pasirodė, kad paieškos pareigūnai patikėjo jo aiškinimais.

Beveik trys mėnesiai praėjo nuo tol, kai be žinios dingo Genadijus K. Bet Šiaulių miesto kriminalistai tą laiką nesėdėjo rankas sudėję - rinko įkalčius. Kriminalistams pasirodė įtartina, kad iš Žilvino buto dalis baldų dingę, viename iš kambarių nuplėšyti tapetai. Sulaikytas vaikinas teigė bute darysiąs remontą, keisiąs baldus. Tačiau kriminalistų ekspertų akys Žilvino buto balkone užkliuvo už kiliminio tako. Po juo aptiko dvokiančio skysčio likučių, labai panašių į sugedusį kraują. Žilvinas nesiliovė aiškinti, kad pradėjęs daryti buto remontą, senus baldus ir kilimus išmetęs lauk. Tikino: motina iš JAV atsiųsianti pinigų ir remontui, ir naujiems baldams. Deja, vaikino aiškinimai neįtikino Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus kriminalistų ir baudžiamąją bylą savo žinioje turėjusios tyrėjos Sandros Sireikienės. Sandra nužudymo byloje kaupė kiekvieną smulkmeną, išaiškino autobusiuko vairuotoją, pravarde Vašia, pas Žilviną nakvodavusią draugę, Žilvino draugą Luką S., padėjusį atsikratyti įkalčių. Pamažu kaupiama medžiaga padėjo tyrėjai sudėlioti Genadijaus K. nužudymo vaizdą.

Iš pradžių Žilvinas buvo sulaikytas dviem paroms, po to areštas pratęstas dar dešimčiai. Jo draugas Lukas, anksčiau teistas už vagystę, dokumentų klastojimą ir sukčiavimą, taip pat buvo suimtas. Lukas sulaikytas Šiaulių policijos komisariate – lyg niekur nieko lankėsi pas Nusikaltimų tyrimo tarnybos vyr. tyrėją Vitą Kučienę (buvo liudininkas kitoje byloje; šios pareigūnės kabinetas – kitame pastato gale). Tuo tarpu kriminalistai Luko ieškojo po visą miestą ir niekaip negalėjo rasti. Tik sulaikius vaikiną paaiškėjo, kad jis slapstėsi Irklavimo bazės pagalbinėse patalpose prie Talšos ežero. Praėjo 10 parų nuo sulaikymo. Luko nervai buvo įtempti, bet apie nužudymą su niekuo nenorėjo kalbėti. Tuomet vaikiną prakalbinti ėmėsi Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja Sandra Sireikienė. Sandra stropiai išstudijavo Luko psichologinę charakteristiką, parinko tinkamą bendravimo su juo būdą, klausimų, nekeliančių įtariamajam priešiškumo, ir susitiko su Luku. Visų nuostabai, šis leidosi į kalbas su jauna tyrėja. Ir pagaliau rugsėjo pirmąją, dalyvaujant prokurorui ir advokatei, viską papasakojo apie Genadijaus K. nužudymą: kaip dalijosi pagrobtus pinigus, vežė skandinti nužudytojo kūną, degino jo rūbus, dokumentus, patalynę, nudraskytus nuo sienų kruvinus tapetus ir baldus. Įtarimų ratas apie Žilviną ir Luką vis siaurėjęs, pagaliau užsidarė. Nusikaltimo dalyvis Viktoras, pravarde Kipšas, turėjęs reikalų su policija dėl chuliganizmo ir vagystės, teismo nesulaukė – liepos 24 d., per konfliktą Tilžės gatvėje, įsikibo į važiuojantį automobilį - norėjo patekti į vidų, bet griuvo ant asfalto. Viktorui skilo galvos kiaušas, ir vaikinas netrukus ligoninėje mirė. Taigi žiauriausias minėto nusikaltimo dalyvis Kipšas pirmas stojo prieš Aukščiausiojo teismą...

2004 m. „Metų sekliu“ pripažinta Sandra Maščinskienė.

Paskutinė atnaujinimo data: 2020-04-24