2003 m. Žinojo tik tamsi naktis...

2002-ųjų rudenį Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo tarnybos komisarą Darių Žukauską pasikvietė šios valdybos vadovas K. Tubis ir „parūpino" jam naują užduotį: kartu su komisaru inspektoriumi Pavelu Brovko vykti į Šiaulius. Anot oficialių dokumentų, „suteikti praktinę pagalbą Šiaulių m. VPK pareigūnams".

Byla aiškiai buvo iš „tamsiųjų" kategorijos, tačiau ką darysi – su optimizmu ar be pastarojo, bet reikia dirbti. Juolab, kad byla jau buvo įgavusi platų rezonansą, be to, dingusios prieš dvejus (!) metus merginos tėvai vis skundėsi Šiaulių seklių „nerangumu". Suprantama, pagrįstai: nesiliaujantys nusikaltimai, įvairiausios problemos, laiko ir fizinių jėgų stoka - anokie argumentai žmonėms, netekusiems savo vaiko.

Dėl to, kad dingo dukra Oksanos U. tėvas kreipėsi į Šiaulių policiją iš karto po Naujųjų metų. Ką reiškia – dingo? Gal kur su draugais pramogauti išvyko ir užtruko? Juk neretai tokių atvejų pasitaiko... Gal pati į kokią kelionę išsiruošė, gal kas jėga į užsienį išgabeno, dar daug visokių gal... Tėvo nuojauta, jog atsitiko baisiausia - rimtas dalykas, tačiau ne tiek, kad būtų tučtuojau keliama baudžiamoji byla, nes merginos nėra, nei gyvos, nei mirusios. Štai paieškos byla - kitas reikalas. Taigi, kur ir su kuo ji buvo išvykusi, kas ją matė paskutinis? Aha, širdies draugas, Romanas L. Merginos tėvas neabejojo: tai jis kaltas, jis kažką padarė Oksanai. Iškviestas į policiją Romanas per apklausą neslėpė: taip, buvo tąvakar, beveik prieš vidurnaktį, susitikęs su Oksana, pasivažinėjo, pabendravo ir parvežė atgal, prie pat namų paleido. O kur ji galėjo po to dingti – nežinąs. Daugiau jokių liudytojų, jokių kaimynų ar atsitiktinių praeivių, galėjusių bent kiek padėti tyrimui. O mergina vis nesirodė, ir Šiaulių apylinkės prokuratūra iškelia baudžiamąją bylą dėl Oksanos U. neteisėto laisvės atėmimo. Vis tik versija dėl merginos pardavimo ir išvežimo į užsienį atrodė pareigūnams realiausia. Iš tikrųjų, jeigu ji nužudyta, kur lavonas? Nėra žuvusiojo, nėra ir kaltinimo dėl nužudymo, tokia tvarka, o nuojautos ir įtarimai – tik emocijos… Beje, nebėra kažkodėl ir Romano automobilio, tos pačios „Mazdos", kuria jis važinėjo su Oksana tą sausio vakarą, kai ji nebegrįžo namo. Kur mašina? „Pardaviau skubiai pagal skelbimą". Kam? „Nežinau, kažkokiam nepažįstamam"...

Visa tai daugiau nei įtartina, tačiau Romanas kažkodėl Šiaulių policijos pareigūnų nesulaikomas, tad netrukus pats dingsta kaip į vandenį, toliau nuo nemalonių klausimų. Komisaras D. Žukauskas pripažįsta: nuvykę su P. Brovko į Šiaulius ir pavartę surinktą medžiagą, rado tam tikrų procesinių pažeidimų, leidusių vieninteliam žmogui, galinčiam šį tą paaiškinti, išvykti iš Lietuvos. Bet nekaltina dėl to kolegų: o kas, jei Romanas sakė tiesą? Atsisveikino su mergina, nuvažiavo, o jos kažkas jau laukė tamsiame kieme ar laiptinėje. Tiesa, su tuo automobiliu yra neaiškumų, bet tai dar ne pagrindas apkaltinti žmogų sunkiu nusikaltimu. Užtat tie procesiniai nesklandumai pavertė bylą „tamsiąja". Tol, kol jos nepradėjo tirti Darius su Pavelu.

Kaip pavyko po tiek laiko ištirti šį nusikaltimą, koks toks „kabliukas" padėjo? „Buvo atlikti tam tikri operatyviniai veiksmai",– ką dar gali atsakyti kriminalistai. Aiškinti savo darbo subtilybes – ne jų stilius. Dar to betrūko, kad iš seklio atvirumo „žulikėliai" mokytųsi...

Kaip ten bebūtų, o siūlo galas atsirado, nors ir tam prireikė laiko. Paaiškėjo, kad ieškomasis seniai yra Vokietijoje, kur spėjo pridaryti eibių ir buvo patupdytas į tenykščių „cypę". Jis ir Lietuvoje gyvendamas į garbės piliečius anaiptol nepretendavo, o buvo, policijos duomenimis, vienos iš Šiaulių grupuočių „torpeda". Tiesa, Vokietijos policijai jis prisistatė kita pavarde ir pateikė suklastotą pasą, tačiau, pradėjus juo domėtis kriminalinės policijos pareigūnams, buvo identifikuotas ir 2003 metų sausio 7 d. ekstraduotas į Lietuvą. Prie lėktuvo trapo vietoj artimųjų Romaną pasitiko D. Žukauskas ir P. Brovko ...Neturėdami kitų įtariamųjų ir liudytojų, pareigūnai intensyviai dirbo su Romanu. „Jau žinojome, kad įtariamasis yra labai karšto būdo, ekspansyvus, kartais neprognozuojamas, linkęs į spontaniškus nuotaikos „sprogimus", savęs žalojimą. Todėl kalbėjomės su juo psichologiškai pasiruošę, kruopščiai protokoluodami visas apklausas - kažin, ar jam nešaus galvon susižaloti, kaip jau kartą yra buvę, o po to apkaltinti policiją prisipažinimo „išmušinėjimu",– pasakoja D. Žukauskas. Šiaip ar taip, po pustrečios savaitės kasdienių pokalbių su kriminalistais Romanas staiga pareiškė: „Rytoj aš jums viską papasakosiu"...

Iš tikrųjų, kitą dieną jis atskleidė pareigūnams dviejų metų paslaptį. Tą vėlų vakarą, vos susitikę su Oksana, jie dėl kažko susikivirčijo. Neva dėl Oksanos mobilaus telefono, kurį ta paskolino bičiuliui, o vėliau paprašė grąžinti... Bevažiuodami Romanas su Oksana vėl susiginčijo, ir šįkart ūmaus būdo vyrukas nebeištvėrė: trenkė Oksanai ranka, po to – čia pat, prie greičių svirties, gulėjusiu peiliu keliskart į krūtinę. Mergina išlipo iš automobilio ir sukniubo... Prišokęs Romanas dar kelis kartus smogė jai peiliu ir nutempė draugės kūną į pakelės krūmokšnius. Dar po poros dienų jis grįžo į tą pačią vietą, pasiruošęs geriau paslėpti nusikaltimo pėdsakus. Įvyniojo Oksanos kūną į atsivežtą polietileno gabalą, prieš tai apibarstęs kalkėmis, ir nuvežęs kiton vieton, užkasė. Jis sutiko parodyti kriminalistams tą vietą, kur paliko Oksaną, ir nesunkiai ją rado. Iš pradžių, tiesa, pravažiavo porą kilometrų, bet paprašė grįžti ir netrukus parodė sekliams, kur turėtų būti lavonas. Jis ten ir buvo...

Kaip pavyko prakalbinti Romaną? Juk jis galėjo tylėti ir vargu ar pareigūnai būtų jam ką nors įrodę... „O jis ir pats vėliau, jau nuteistas ilgai kalėti, stebėjosi, kodėl tada prisipažino, – prisiminė D. Žukauskas. – Bet tai, ko gero, buvo dėsningas jo poelgis. Mūsų darbo sėkmę toli gražu ne visada lemia tiesioginiai kaltės įrodymai, nusikaltimo įkalčiai, konkretūs veiksmai. Kartais kur kas didesnis vaidmuo priklauso psichologijai, mokėjimui „įkalbėti velniui ligą". Tikrai negalėčiau tiksliai pasakyti, kas „cinktelėjo" Romano smegenyse, bet žinau viena - tai buvo neišvengiama. Reikėjo tik kantriai sulaukti to „tiesos momento"... Dažniausiai laimi tas, kuris sugeba pasinaudoti varžovo klaidomis. O klaidų daroma praktiškai visada, reikia tik patirties ir kantrybės, kad galėtum pastebėti jas ir paversti savo naudai. Ir siekti pergalės. Kiekvieną kartą. Visados.

2003 m. „Metų sekliu“ pripažintas Darius Žukauskas.

Paskutinė atnaujinimo data: 2020-04-24