2002 m. Aukšto lygio žaidimas

Metų sekliu Artūras Sindaravičius išrinktas už profesionalų darbą tiriant didelį tarptautinį atgarsį sukėlusią kunigo Ričardo Mikutavičiaus paveikslų kolekcijos pagrobimo bylą. Nors pats pripažįsta, kad tai sėkmingas, iki tol analogų pasaulyje neturėjęs tarptautinių specialiųjų tarnybų bendras darbas, savo vaidmens A. Sindaravičius nesureikšmina, priskirtus nuopelnus padalija, kaip pats sako, valdybos vyrams. Tik kalbant apie bendrą ONTT 1-osios valdybos pareigūnų darbą ėmė aiškėti ir vieno jauniausių šalies kriminalinės policijos komisarų indėlis tiriant pavogtos kolekcijos paieškos bylą.

- Nors ir nenorite pripažinti išskirtinio vaidmens tarptautinėje operacijoje, visgi Metų sekliu buvote išrinktas. Kuo ypatinga jūsų kolektyvui minėta byla?

- Šis pripažinimas nėra tik mano darbo įvertinimas. Šerloko Holmso laikai, kai žmogus viską darydavo vienas, kai tirdavo nusikaltimą nuo pradžios iki galo, praėjo. Tiriant dabartinius nusikaltimus vienas žmogus nebegali nieko. Vertinamas kolektyvinis darbas, kai kiekvienas turi atlikti konkrečias funkcijas. Išskirti geriausią žmogų būtų neteisinga, nors jis ir sugebėtų daugiau už kitus. Jis nėra toks asas, kad vienas viską padarytų. Mano nuopelnu galima būtų laikyti tik išraiškos formą, kurią įgyvendino visas kolektyvas. Ši byla įdomi tuo, kad ją tiriant susivienijo keturių valstybių specialiosios policijos tarnybos, slaptose operacijose dalyvavo Anglijos, JAV, Lietuvos ir Vokietijos specialiųjų padalinių pareigūnai. To dar nebūta, todėl šis analogų neturintis atvejis, kai Lietuvos policijos slaptiesiems padaliniams buvo leista dirbti užsienio valstybėse, vadinamas išskirtiniu. Stebėtasi, kad tokia maža šalis, kaip Lietuva, sugebėjo pritraukti didelių valstybių slaptąsias pajėgas. Mūsų paprašyti jie siuntė savo žmones, dalijosi patirtimi. Bendras darbas nebuvo lengvas vien todėl, kad dalyvaujant dideliam būriui žmonių reikėjo įgyti tarpusavio pasitikėjimą. Ne veltui kalbama, kad ši operacija - tarptautinio policijos bendradarbiavimo etalonas. Į ją užsienio policijos slaptosios tarnybos tikriausiai įsitraukė dėl įdomumo, buvo smalsu, kaip su nekasdieniška situacija susidoros mažai žinomos, buvusios Rytų bloko šalies pareigūnai.

- Kada įsitraukėte į darbą?

- Jau realizuojant numatytą planą, kai veiksmai persikėlė į Vokietiją, nustačius, kad paveikslai yra šioje šalyje. Kaip tik tuo metu ėjo į pabaigą mano pusmečio studijos Vokietijos federalinėje kriminalinėje tarnyboje. Gerai moku vokiečių kalbą, vidaus reikalų sistemoje, ONTT dirbu nuo 1995 m., tad buvau sukaupęs reikiamos patirties. Dėl to, manau, ir buvau pasirinktas. Prasidėjo darbas, kurį pavadinčiau kolektyvine kūryba. Pavyzdžiui, vienoje akcijoje dalyvavo apie 30 kelių valstybių slaptų padalinių pareigūnų. Visi sumanyti veiksmai turėjo būti atliekami profesionaliai, nepastebimai, kad tie, dėl kurių jie buvo atliekami, patikėtų, jog visa tai, kas vyksta, klostosi natūraliai. Tai priminė katės ir pelės žaidimą. Kolektyviniame darbe laikytąsi tam tikrų taisyklių, ėmė aiškėti detalės. Buvau atsakingas už bendrus Lietuvos ir Vokietijos policijos veiksmus. Dar viena labai svarbi šios bylos detalė ta, kad įta­riamieji tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje buvo sulaikomi vienu metu. Ona Daujotienė, mūsų terminologija kalbant, „ant rankų turėjo" brangiausią R. Mikutavičiaus kolekcijos paveikslą, už kurį buvo prašoma 100 tūkst. dolerių, taip pat du paveikslus iš Kauno kolekcininko G. Damalako pavogtos kolekcijos. Prieš tai iš O. Daujotienės dukters Dianos Vokietijoje buvo nupirkti du pavogtos kunigo kolekcijos paveikslai, rasta daug kitų vertingų meno kūrinių. Mūsų tikslas - pristatyti žmogų - buvo pasiektas. Jau rasta didžioji dalis R. Mikutavičiaus kolekcijos paveikslų, ieškoma dar apie 20, iš jų - 8 originalų.

- Kaip apibūdintumėte pasaulinį atgarsį sukėlusio nusikaltimo dalyvius?

Matyti, kad žmonės išmano savo amatą. Nusikaltimas buvo vykdomas keliais etapais. Nustatyti jame dalyvavę žmonės. Nusikaltėlių grupėje nustatyta 11 asmenų, vienas jų buvo organizatorius, trys vykdytojai, trys tarpininkai ir realizuotojai. Byla įdomi ir tuo, kad tarpininkai buvo Kauno organizuotų nusikalstamų grupuočių lyderiai, tai rodo, kad O. Daujotienė asmeniškai su jais bendravo. Buvo paskirstytos užduotys. Nustatytas žmogus, vežęs į užsienį paveikslus. Gabenta profesionaliai, stengtasi paveikslų nesugadinti, kad šie neprarastų vertės. Tai rodo, kad žmonės šioje srityje - ne naujokai. Sulaikytieji nesigynė įsipainioję į nusikaltimą, jie suprato pakliuvę į paspęstas pinkles, nors katės-pelės žaidimą žaidė profesionaliai ...

2002 m. „Metų sekliu“ pripažintas Artūras Sindaravičius.

Paskutinė atnaujinimo data: 2020-04-24