1997 m. Dingo „be žinios" ...

Varėnos policijos komisariate galioja nerašyta taisyklė: jei žmogus praneša apie dingusį be žinios asmenį, tai toks pareiškimas iš karto gula ant Ypatingų nusikaltimų tyrimo tarnybos vyresniojo inspektoriaus Rimučio Mickevičiaus stalo.

Kai praėjusių metų gruodžio 19 dieną į Varėnos rajono PK budintį kreipėsi Butvidonių kaimo gyventoja Stanislava D. ir pareiškė, kad gruodžio 8-ają iš namų išėjo ir iki šiol negrįžo jos 25-metis sūnus Jonas, vyr. inspektorius R. Mickevičius iš pradžių didelio kriminalo nematė – kiek kartų yra buvę, kai jauni vyrai nuvažiavę į atokesnį kaimą pas draugus ar panas užsibūna, o po kurio laiko grįžta lyg niekur nieko...

Tačiau apklausti motiną buvo privalu. Ji teigė, kad tą dieną su vyru ir mergaite (be sūnaus šeimoje dar auga duktė Kristina) arkliu išvažiavo į Kalesninkus bažnyčion, o Jonas liko drybsoti ant sofos. Kai vakare grįžo, nebuvo nei jo, nei dviračio. Bet kai R. Mickevičius paklausė, kaip sūnus buvo apsirengęs, ji tegalėjo pasakyti, kad vilkėjo žaliais džinsais ir odine, iš gabaliukų susiūta striuke. Ir viskas. Net kuo sūnus avėjo, negalėjo nupasakoti. Tai vyr. inspektoriui pasirodė keista, tačiau tada ypatingos reikšmės šiam faktui dar neteikė.

Kitą dieną nuvykęs į Butvidonis ir pasikalbėjęs su dingusio Jono D. tėvu, kaimynais, vyr. inspektorius padarė viską, kas tokiais atvejais būtina: surinko duomenis, Vidaus reikalų ministerijos kanalais paskelbė paiešką ir susimąstė: sukauptoje medžiagoje buvo akivaizdžių prieštaravimų. Pirmiausia kaimynai apie dingusįjį kalbėjo kaip apie darbštų, visada pasiruošusį padėti vaikiną, kuris, tiesa, neturėjo nuolatinio darbo, bet prie stikliuko nelinko, laiko veltui neleido, grybavo, uogavo ir taip ne vieną šimtą litų užsidirbdavo. Tik Jono tėvai sutartinai drabstė sūnų purvais, o žodžiai „tinginys ir vagis" jų lūpose buvo švelniausi. Kilo natūralus klausimas: kas teisus? Todėl kur buvęs, kur nebuvęs R. Mickevičius vis užsukdavo į Butvidonis. Ir vos ne po kiekvienos kelionės įtarimų, kad šioje istorijoje kažkas ne taip, daugėjo. Iš patirties jis žinojo, kad kai dingsta žmogus, jo giminaičiai nerimsta, nuolat skambina, domisi paieška, net pyksta, kai greitai pradingėlio nepavyksta rasti. O čia - tylu. Jono tėvai net pyko, kad inspektorius vis šmirinėja po kaimą. Tuo tarpu patys, anksčiau kas sekmadienį važinėję į mišias, nuo gruodžio nustojo lankytis bažnyčioje...Kriminalistas žinojo ir tai, kad tokiose bylose viską lemia laikas ir atkaklumas. Netrukus jį pasiekė žinia, kad Stanislava D. po truputį pradėjo dalyti savo giminaičiams sūnaus daiktus! Jokia motina, jeigu sūnaus lauktų, taip nesielgtų - mąstė pareigūnas. Labai svarbus buvo ir to paties kaimo gyventojo 20-mečio Romo L. pasakojimas:

- Jūs sakote, kad jis dingo gruodžio 8-ąją? Negali būti. Juk mes su Jonu kalbėjomės gruodžio 10 ar 11 dieną. Tarėmės, kad rytoj važiuosime į Varėną, į „Dinamikos" koncertą. Nustebau, kai Jonas sutartu laiku neatėjo. Taip jis nesielgdavo. Todėl nuvažiavau vienas ir daugiau jo nebemačiau.

Romas L. taip pat pridūrė, kad jo bičiulis buvo susitaupęs 600 ar 800 dolerių mašinai pirkti. Bet tėvai tvirtino, kad sūnus pinigų neturėjo. Vyr. inspektorius taip pat nesunkiai nustatė, kad „Dinamikos" grupė Varėnoje koncertavo gruodžio 11-ąją, o tą dieną Kalesninkų bažnyčioje mišių tikrai nebuvo. Bet abu tėvai atkakliai tvirtino:

- Jonas dingo gruodžio 8-tą!

Tėviškų jausmų nesužadino ir R. Mickevičiaus bandymai apeliuoti į jų sąžinę. Ir tada, vieną pavakarę, prisėdęs už dingusiojo tėvų gryčios stalo, vyr. inspektorius netikėtai atkreipė dėmesį į kelis tamsius lašus, priskretusius prie krosnies ant grindų.

- Duokite peilį,- paprašė šeimininkės.

Ši, pamačiusi ką nuo grindų gramdo policininkas, pabalo. Bet moters išradingos būta.

- Tai sūnaus kraujas. Prieš metus su tėvu buvo susipykęs, tai aš jam tada ir vožtelėjau kirvuku,- išpoškino Stanislava D.

R. Mickevičius žinojo, kad tai tiesa. Šis atsitikimas buvo užfiksuotas policijos komisariato suvestinėje. Jonas gydėsi ligoninėje, bet byla teismo nepasiekė. Būtų dabar motina pamelavusi, leptelėjusi ką nors ne taip ir inspektoriaus rankose atsidurtų rimtas įkaltis. O dabar? Ji neneigė, kad tai kraujo dėmės, patvirtino, kad - sūnaus. Dar iš paskaitų Kauno milicijos mokykloje R. Mickevičius žinojo, kad nė vienas ekspertas, galintis neginčytinai nustatyti kraujo priklausomybę, nesiims kategoriškai tvirtinti, koks to lašo „amžius". Kiek laiko tiems kraujo lašams ir tąsyk tiksliai nustatyti nepavyko. Už tai tėvai savo name skubiai padarė remontą ir po savaitės buvo perdažyta ne tik virtuvė, bet ir dingusiojo Jono kambarys. Tačiau prie bylos to neprisegsi, juolab, kad ir baudžiamosios bylos dar nebuvo - lavonas juk nerastas!

Jono lavonas buvo rastas birželio 17 dieną: miške, už 2,5 km nuo Butvidonių kaimo grybautojai rado žvėrių apgraužtą žmogaus skele­tą. Buvo nutarta sulaikyti Stanislavą D. Apklausos metu R. Mickevičius tiesiai tarė:

- Kalbėsite jūs ar ne, bet vyras vis tiek papasakos, kaip jūs veži­mu vežėte nužudytą sūnų į mišką, kaip vyras už rankų vilko sūnaus lavoną į eglyną, kaip norėdamas pridengti lavoną, peiliu pjovė eglutę.

Moterį pradėjo krėsti dre­bulys ir ji tyliu balsu prabilo:

- Tą vakarą namuose kilo konfliktas. Sūnus su peiliu mane puolė. Vyras šoko ginti, sugriebė prie krosnies gulėjusį pagalį ir tvojo Jonui per galvą. Aš išbėgau į kiemą, kai sugrįžau, vyras stovėjo prie nebegyvo sūnaus ir pasakė, kad Jonas daugiau mūsų nekankins, nes jis jį pasmaugė...

1997 m. „Metų sekliu“ pripažintas Rimutis Mickevičius.

Paskutinė atnaujinimo data: 2020-04-24