1993 m. Pasipuošė auksu ir gėrė iki arešto

Naktį ant kojų buvo pakelta Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato operatyvinė grupė. Atvykus į vietą ir aptikus lavoną, grupės vadovas, kaip visada tokiais atvejais, iškvietė ir komisarą Vytautą Braknį.

Jis atvyksta visada, kai tik įvykdoma žmogžudystė, nors tą naktį ir nebudi. Mat komisaras V. Braknys vadovauja kovos su sunkiais nusikaltimais prieš asmenį skyriui. Čia, sostinėje, šiemet žmogžudysčių kaip niekad daug. Iš 30 žmogžudysčių jam pavesta tirti 8. Nemažas krūvis. Pats V. Braknys verčiau patylės. Jis apskritai mažai kalba. Komisaras ilgai sklaidė žurnalą, kuriame pagal mėnesius ir dienas buvo pasižymėjęs nužudymo faktus, o į atskiras skiltis surašęs aukų ir surastų nusikaltėlių pavardes, ir vis nesiryžo prašnekti. „Ką čia bepasakysi? Juk ne vienas dirbu. Vos tik gaunam signalą apie žmogžudystę, visas skyrius sulekia. Reikėtų ir Vitą Usačiovą, ir Alfredą Danską, ir Nikolajų Voloskovą paminėti. Gal todėl ir išaiškiname žmogžudystę per 3-4 dienas".

Nusikaltimas Viršuliškėse buvo atskleistas gana greitai. Žudikai ir vagys dar nebuvo spėję parduoti aukos namuose priplėšto aukso. Juos sučiupo su įkalčiais. Nors tai buvo nebe naujokai, o po kelis kartus teisti, tačiau jiems nieko kito neliko kaip prisipažinti. Beje, vienam iš dviejų – ypač pavojingam recidyvistui - dabar gresia BK105 str.: 15 metų laisvės atėmimo arba sušaudymas.

Tiesą sakant, tą naktį, kai komisaras V. Braknys įžengė į butą ir išvydo 82-jų metų senutės lavoną su giliomis galvos žaizdomis, jis dar nežinojo, ko ieškoti. Senutė gyveno viena, jos dukra, gyvenanti to paties namo kitame bute, vienu aukštu žemiau, tą nelemtą vakarą nieko įtartino negirdėjo. Tiktai vidurnaktį jai dingtelėjo į galvą, jog štai jau keletas valandų negirdėti viršuje motinos žingsnių. Ji užkopė į viršų, savo raktu atrakino duris. Ir rado motiną ant grindų kraujo klane. Kriminalistų klausinėjama ji nieko konkretaus negalėjo pasakyti.

- Žinau, jog mama turėjo daug auksinių daiktų, pinigų. - Ir patylėjusi pridūrė: - Ji pardavinėjo alkoholinius gėrimus. Laikė namuose didžiules atsargas.

Vadinasi, atidarė duris pirmam pasitaikiusiam girtuokliui, kuris ją ir nužudė dėl butelio degtinės?

- Nemanau. Mama niekada neatidarydavo durų nepažįstamiems. Ji pardavinėjo tik „saviems".

Ir vis dėlto pirmoji komisaro versija buvo tokia: žudikas iš tų, kurie galėjo susigundyti tokiomis gėrybėmis, kaip butelis degtinės, o jų buvo pristatyta pilna spinta. Dar tą pačią naktį kriminalistams pavyko sužinoti: šio namo viename bute tą vakarą, kai įvyko žmogžudystė, buvo susirinkusi linksma kompanija. Kriminalistai ten tuojau ir nuvyko. Buto šeimininkė Rita J. sužinojusi, kas atsitiko, ir pati prisipažino:

- Taip. Aš buvau užėjusi pas kaimynę vakar, pirkau degtinės... Ji mane gerai pažįsta, aš dažnai pas ją užsuku.

- Ar nesusipykot? - išsprūdo komisarui, apžiūrinėjančiam butą. Tai, ką jis išvydo, priminė tikrą landynę, virtuvėje ant grindų rikiavosi butelių virtinės.

- Ką? - nesuprato moteris. O paskui staiga pridūrė:

- Mačiau du. - Patylėjo. - Vyriškius.

- Ir ką gi? - Komisaras ūmai pasisuko į moterį.

Toji staiga sutriko ir painiodamasi ėmė skubiai pasakoti toliau:

- Aš juos įsidėmėjau. Galiu nupasakoti jų išvaizdą. Man rodos, tiedu ir įsibrovė į butą. Jie ir nužudė.

Moteris ėmė smulkiai, nuoširdžiai pasakoti, kaip atrodė tie jos matyti asmenys. Ir komisarą apėmė keista nuojauta: visa tai, ką pasakojo moteris, buvo nerealu. Žinoma, jis, išdirbęs kriminalinėje paieškoje 12 metų, puikiai žinojo: daugelį nusikaltėlių pavyksta atskleisti atsitiktinai.

Būna, kad su žudiku susiduria visiškai pašalinis žmogus, o vėlau jis tampa jau pagrindiniu liudytoju. Tačiau čia, Ritos J. bute, V. Brakniui pasirodė, jog sutampa pernelyg daug detalių: lėbavimas šiame bute, šeimininkės apsilankymas pas senutę beveik tuo pačiu metu kaip ir žudikų. Ir dar vienas dalykas. Klausydamasis jos pasakojimo apie neva jos matytus nusikaltėlius, komisaras staiga suvokė, jog vienas iš jų yra tas pats žmogus, su kuriuo Rita pastaruoju metu gyveno. Komisaras paprašė kolegų surinkti informaciją apie Ritos butą ir jos sugyventinį.

Vakare jau buvo žinoma, jog kaip tik šiame bute kartą buvo apiplėštas privatininkas taksistas. Mašinos savininką surišo, atėmė raktus, o Ritos sugyventinis sėdo už vairo, ketindamas pasivažinėti. Tačiau netrukus jį sulaikė kelių policijos patrulis. Klausinėjamas jis tik skėsčiojo rankomis: „Vis per tą degtinę, viršininke,- vis per tą degtinę". Baudžiamosios bylos tąsyk neiškėlė, nes taksistas pretenzijų buto savininkams nereiškė.

„Nieko sau kompanija", - tačiau tokia komisaro nuomonė, žinoma, negalėjo būti įrodymu. Sėdėdamas komisariate ir prisimindamas pokalbį su Rita, komisaras nusprendė pasinaudoti savo agentūros tinklu, kuris veikė gretimuose miesto rajonuose. Kitą dieną jis jau žinojo: Rita J. daug kam pasakojusi, esą bijanti, kad policininkai nepadarytų jos bute kratos. Gavęs tokią informaciją, V. Braknys ryžosi daryti kratą. Sumanyti tai sumanė, o padaryti tai nebuvo lengva. Kai kriminalistai paskambino į duris, šeimininkė, sužinojusi, jog tai policija, atsiliepė:

- Negaliu atidaryti, duris dukra užrakino, o raktus išsinešė.

- Kada grįš?

- Nežinau.

Ką gi, lipsim per balkoną - nusprendė komisaras. Dar pasisekė, kad butas pirmame aukšte. Ši krata buvo jiems naudinga. Kriminalistai rado čia tuščių degtinės butelių, kurių etiketės buvo tokios pat, kaip ir rastųjų nužudytos senutės bute. Tačiau ne tai buvo svarbiausia. Žiedas! Jie rado žiedą, kurį atpažino nužudytosios duktė. „Tai mamos", - ištarė ji. Tai buvo siūlo galas. Komisaras ėmė mintyse atkurti ano vakaro įvykius. ... Rita priėjo prie senutės durų, paskambino, ta atpažinusi iš balso seną pažįstamą, atidarė duris. Kartu su moterimi įėjo dar du, vienas jų - Ritos sugyventinis. Kitas... Komisaras jau žinojo ir apie jį pagal Ritos pasakojimą, mat jo skyriaus darbuotojai jau spėjo perversti pasų poskyrio dokumentus. Jis jau žinojo ir abiejų pavardes: Gediminas V. ir Vidas V. Bet va nesėkmė: nei pirmasis, nei antrasis negyveno tuo adresu, kuris buvo pažymėtas pasų poskyryje. Nepavyko jų surasti ir tuose pažįstamų butuose, apie kuriuos pranešė policijos agentai. Jų čia veltui po kelias valandas tykojo pasaloje kriminalistai.

O toliau? „Čia man šnipštelėjo į ausį, - juokiasi V. Braknys, - dar vieną adresą: sodo namelis Antaviliuose. Buvo jau pavakarys, darbo dienos pabaiga. Šį kartą operatyvumo nestigo ir miesto prokuratūrai: tardytojas Darius Stankevičius atvyko nedelsdamas. Ir čia, Antavilių kolektyvinio sodo viename namelyje aptiko visą kompaniją, o joje ir Gediminą V., laikomą itin pavojingu recidyvistu, ir Vidą V. Ant stalo puikavosi 30 butelių, pavogtų iš nužudytosios Stanislavos S. buto. O moterys - Rita J. ir jos draugužė buvo apsikarsčiusios auksiniais senutės papuošalais. Vyrai iškart prisipažino padarę nusikaltimą, beje, prislėgtu balsu pridūrė: „Vis per tą degtinę, viršininke, vis per tą degtinę. Mes nė neketinome jos užmušti, bet ji pradėjo rėkti...“

1993 m. „Metų sekliu“ pripažintas Vytautas Braknys.

Paskutinė atnaujinimo data: 2020-04-24