Sausis… Prieš trisdešimt metų... Nerimo, vilties ir šlovės laikas...
Nerimas verčia išeiti iš namų pas mūsų piliečius, bendraminčius. Jų daug, visur. Vilniuje, didžiuosiuose miestuose ir rajonų centruose. Lietuva – neregistruotų autobusų maršrutų tinklas, kuriuo plūsta visi, kam neramu. Ir dieną, ir naktį. Jų daug. Ir mes su visais. Nevaru, neskaičiuojant valandų. Būnant kartu ir dėl to paties, nerimas virsta ryžtu stovėti, nesitraukti, kiekvienam atlikti savo pareigą. Juk prisimename tą jaudulį, mieli kolegos veteranai! Anksčiau nepatirtas ir nepalyginamas jausmas – mes - Tautos dalis!
Okupantų karinės mašinos pajudėjusi link visų mūsų. Šarvuota technika, sunkvežimiai ginkluotų kareivių, užkardos keliuose, parengtis smurtui ir neapykantai. O kokie buvome mes? Neginkluoti, atsisukę veidais ir krūtinėmis į šarvuotą ir ginkluotą Imperiją. Ar sutraiškys? Mūsų viltis, kad tiesa ir dora negali pralaimėti buvo stipresnė. Dabar matome, kad būdami su visais mes tapome ir esame stiprūs. Tautos niekas nenugalės!
Lietuvos policija irgi įdėjo savo kruviną auką į Nepriklausomybės aukurą. Prisimename žuvusiuosius, pagerbiame sužeistus kolegas. Kolegų, veteranų, prieš trisdešimt metų buvusių Laisvės gynėjų, gretos nenumaldomai retėja, nyksta ir autentiški prisiminimai. Žinoma, Gamtos dėsnių nepakeisime, tačiau nepamirškime to, kuo galime didžiuotis. Žvelgdami į trijų dešimtmečių senumo įvykius, matome daugybę nesavanaudiškos, garbingos ir pasiaukojančios tarnybos pavyzdžių, kuriuos turėtume saugoti ir rodyti visuomenei.
Lietuvos policijos veteranų asociacijos informacija