100-metį švenčianti Lietuvos policija – moderni ir pasirengusi padėti žmogui bei valstybei (nuotraukų galerija)

Data

2018 09 30

Įvertinimas
5
IMG_1415.jpg

Rugsėjo 29 d. Vilniuje įvyko pagrindinė Lietuvos policijos 100-mečio šventė. Kaip visada po ilgai lauktos šventės, justi šiek tiek šviesaus liūdesio: taip laukėme, ruošėmės, ir va, baigėsi. Žengdami į antrą savo šimtmetį, pasidalinkime įspūdžiais. Kokia buvo pagrindinė mūsų šventės žinia?

Tų žinių buvo net dvi: viena – policijos bendruomenei, kita vilniečiams ir visai Lietuvai.

Tiems, kam atrodo, kad tekste, netelpančiame į tris sakinius, yra per daug raidžių, iškart pasakysime: kolegos iš Vilniaus apskrities policijos padarė puikų renginį. Šeštadienio rytą, kai vyko šventė, radijas ir kitos medijos kvietė vilniečius bent į dvidešimt renginių, visi jie atrodė įdomūs, patraukliai pristatomi. Tad policijos ir visuomenės dienos rengėjai dėjo didžiules pastangas, kad šiek tiek snobiški vilniečiai ateitų į Katedros aikštę ir čia pasiliktų. Ir kolegoms vilniečiams pavyko – aikštė buvo pilnutėlė, ir net iš scenos nuskambėjus paskutinei dainai žmonės neskubėjo skirstytis – bendravo su pareigūnais, apžiūrinėjo policijos techniką.

Taigi dvi žinios.

Pirmoji, skirta policijos bendruomenei, nuskambėjo iš Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo lūpų.

Bendrystė – kone vienintelė ir svarbiausia vertybė globaliame šių dienų pasaulyje. Su tuo sunkiai pavyktų ginčytis net tiems, kurie jaučia chronišką alergiją Bažnyčiai ir nepraleidžia menkiausios progos priminti, kad pas mus valstybė atskirta nuo valstybės, ir t. t., ir pan. Galima tą pačią mintį išskaityti ir knygose, tik reikia turėti laiko ir knygas rinktis geras. Ar verta neįsiklausyti vien dėl to, kad ne patys išskaitėme?

Jau supratote, kad kolegos vilniečiai, rengdamiesi 100-mečio šventei, neatsisakė kai kurių dar nuo tarpukario tradicinių šventės elementų. Vienas iš jų – policijos ir bendruomenės Mišios.

Jas aukojęs arkivyskupas G. Grušas pirmiausia Bažnyčios vardu nuoširdžiai dėkojo policijos pareigūnams, kurie rūpinosi viešąja tvarka ir saugumu per prieš savaitę vykusį Popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje. Dvasininkas prisiminė ir Jono Pauliaus 2-ojo viešnagę mūsų šalyje prieš 25-erius metus – tuomet buvome neseniai susigrąžinę valstybingumą, visai ką tik Lietuvą palikęs paskutinis okupacinės kariuomenės dalinys. „Ir pirmasis atkurtos Lietuvos generalinis komisaras Petras Liubertas, ir šiandien mūsų policijai vadovaujantis Linas Pernavas dirbo labai nuoširdžiai, bet kaip skiriasi Jūsų technika! Ir kaip per tuos 25-erius metus pasikeitė Lietuvos policija! Lygiai tokį milžinišką šuolį patyrė ir mūsų kraštas. Atgarsiai apie policijos darbą per pastarąjį vizitą buvo nepaprastai geri, ir tai – ne tik dėl efektingos policijos technikos. Pirmiausia – dėl Jūsų, pareigūnų, nuoširdaus darbo. Tad ačiū Jums“, – kalbėjo G. Grušas.

Jis dar kartą atkreipė dėmesį į Popiežiaus raginimą įtraukti bendruomenes, ypač jaunimą: „Individualizmas rūpinasi tik savo įvaizdžiu ir gerove, bet gyvenimas yra gražus tik drauge su kitais. Jūsų devizas – Ginti. Saugoti. Padėti. – pabrėžią Jūsų ir žmonių ryšį. Pareigūnai turi būti atviri, nes tarnystė įmanoma tik bendrystėje. Džiaugiuosi bendruomenės pareigūnų įvedimu. Būtent jie gali užtikrinti darną bendruomenėje. Kurkime darnią bendruomenę. Kreipkime žvilgsnį į ateitį, kad Lietuva būtų saugi ir svetinga šalis, kad Dievas ir toliau laimintų mūsų Tėvynę“.

Policijos generalinis komisaras Linas P. Pernavas policijos bendruomenės vardu dėkojo Bažnyčiai – artimiausiai bendražygei – „už tai, kad visus 100 metų esame kartu, kad kartu išgyvenome tremtis ir kitus sunkumus“. Dar viena L. Pernavo pamoka buvo skirta mums visiems. Labai graži pamoka: policijos generalinis komisaras visų akivaizdoje prisipažino prieš metus įsidėmėjęs kvietimą nepamiršti maldos Angelui Sargui. „Vakare pabandžiau ją prisiminti. Maniau, būsiu pamiršęs, bet pavyko:

Angele Sarge, Dievo duotasis,

būk prie manęs tu, man paskirtasis.

Vakarą, naktį, rytą ir dieną

saugoki mano žingsnį kiekvieną.

Amen.

Paprasta ir vaikiška maldelė, bet tuos metus, kai būdavo sunkus momentas, nejučia ją pakartodavau. Padėdavo, nes viskas būdavo gerai“.

Mišiose dalyvavo ir svečiai – dvasininkai iš Italijos, artimiausi kolegos iš Estijos, Latvijos ir Lenkijos. Su bažnyčios choru giedojo kriminalinės policijos pareigūnė Giedrė Tamulionienė, grojo Reprezentacinis vidaus reikalų ministerijos orkestras, vadovaujamas Eimanto Anskaičio. Po Mišių šventė persikėlė į Katedros aikštę. Oficialių kalbų buvo nedaug. Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimą perskaitė prezidentės patarėja Živilė Šatūnienė: „Įžengę į naują valstybingumo šimtmetį su pasididžiavimu švenčiame ir Lietuvos policijos šimto metų jubiliejų.

Mums brangi ši istorija. Ji primena, kad atkurtą valstybę nuo daugybės pavojų ne tik išorėje, bet ir viduje gynė patriotai, susibūrę į pirmuosius milicijos būrius. Jiems trūko visko – pasirengimo, ginkluotės, uniformų, išskyrus svarbiausią ginklą – tikėjimą laisva Lietuva.

Vėl prikelti policiją teko ir prieš tris dešimtis metų. Lygiai taip pat, kaip 1918 metais, padėjo ištikimybė Tėvynei. Todėl šiandien galime didžiuotis stipria, modernia institucija, tarnaujančia žmogui, įstatymui ir valstybei.

Policijai esame patikėję labai daug – gyventojų apsaugą, kovą su nusikalstamumu, šešėline ekonomika, mūsų visų ramybę ir saugumą.

Nuoširdžiai dėkoju už Jūsų sąžiningą darbą ir profesionalumą, už ryžtą ir pasiaukojimą, kai jo prireikia. Todėl tauta Jumis taip pasitiki.

Linkiu nepalaužiamo tvirtumo, toliau vykdant pareigą Lietuvai. Tegul ir Jus kiekvieną saugo angelas sargas“.

Vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas pabrėžė didžiuojąsis, kad ir pačiam teko prisiekti Lietuvai bei vilkėti policijos pareigūno uniformą. Taip pat tuo, kad vis daugiau pareigūnų išdrįsta eiti į didžiąją politiką, nes „būtent pareigūnai yra patys geriausi politikai – kartą jau prisiekę Lietuvai, jie jaučia atsakomybę ir puikiai tvarkosi“.

Generalinis komisaras dėkojo už nuoširdų darbą policijos pareigūnams ir kolegoms iš giminiškų tarnybų, o į šventę susirinkusį jaunimą, norintį tarnauti savo šaliai, kvietė rinktis perspektyvią, įdomią ir labai reikalingą policijos pareigūno profesiją.

Policijos pareigūnai buvo apdovanoti už pavyzdingą tarnybą, Lietuvos policijos mokyklos kursantai prisiekė tarnauti Lietuvai.

Pažįstamas ir mėgiamas Reprezentacinis vidaus reikalų ministerijos pučiamųjų orkestras atliko naują programą – daugelio pamėgtus populiarius kūrinius.

Netikėta buvo Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos karių defilė ir salvės – už Lietuvą, už policiją, už Vilnių.

Sausakimšoje aikštėje (šventės šeimininkai apdairiai pasirūpino didžiuliu ekranu, kur sinchroniškai galėjai matyti vaizdą) vilniečiams ir svečiams prisistatė Vilniaus apskrities policijos Patrulių rinktinės 3-iosios kuopos Raitojo būrio pareigūnai.

Policijos kinologai šįkart pademonstravo ne tik tai, kaip jų augintiniai išmokę paklusti kinologams, kaip mikliai randa paslėptus narkotikus, bet ir supažindino su jauniausiais, tebeinančiais dresūros mokslus šuniukais.

Vilniaus policijos Mobilios kuopos pareigūnai parodė, kaip neutralizuojami chuliganiškai nusiteikę piliečiai.

Dar viena staigmena tapo motociklai. Pirmą kartą policijos 100-mečio istorijoje į aikštę išriedėjo policijos motociklus vairuojančios moterys (nuo spalio 1-osios jos patruliuos šalies keliuose) ir motoakrobatai Nerijus Malinauskas bei Šarūnas Kezys, atkilę neįtikėtinus triukus.

Ne vienas iš atėjusiųjų į Katedros aikštę prisipažino labiausiai laukiantys Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ pasirodymo. Jis kaip visada buvo labai įspūdingas, šįkart „ariečiai“ į aikštę leidosi net dviem sraigtasparniais ir abejingų nepaliko.

Tačiau net labiausiai prisiekę „Aro“ gerbėjai neturėjo kada nuobodžiauti, nes šventėje veikė Lietuvos kriminalinės policijos biuro, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro, Lietuvos policijos mokyklos, „Aro“, Mobilios kuopos, saugaus eismo klasės, karo policijos, pasieniečių, ugniagesių ekspozicijos, kur viską galėjai paliesti, pasimatuoti, išbandyti, pasitikrinti ir atnaujinti žinias, pasižymėti daiktus, pagaliau paskanauti 100-mečio torto ar košės.

Ir visur – naujausios technologijos, atpažįstamos kartai, kuriai prietaisas, negalimas kur nors prijungti, įjungti, neturintis mirksinčio, švytinčio, blyksinčio ekrano, neegzistuoja.

Susirinkusieji į šventę išsinešė aiškią žinią: Lietuvos policija – stipri ir moderni institucija, kurios pareigūnai yra pasirengę saugoti ir apginti mūsų žmones ir šalį.

Pabaigai – vilniečių linkėjimai 100-metį švenčiančiai policijai.

Silvija (25 metai):

– Linkiu gyvuoti kuo ilgiau. Ir kuo daugiau darbuotojų – kaip girdžiu, jų trūksta ir trūksta… Kad galų gale užtektų. Bet kad atranka gera būtų.

Eglė (25 metai):

– Linkiu įkvėpimo, motyvacijos, stiprybės ir palaikymo, kai labiausiai reikia savo pareigą atlikti.

Greta (30 metų):

– Linkiu ir toliau taip gerai mus saugoti. Pasitikime pareigūnais ir žinome, kad jie mus gerai saugo. Esu projektų specialistė, neteko turėti reikalų su policija, bet esu įsitikinusi, kad jie mus gerai saugo. Būčiau ne prieš, kad mano vaikas užaugęs taptų policininku. Manau, tai puiki profesija. O dar jei už ją būtų tinkamai atlyginama…

Česlovas (39 metai):

– Dirbu karo policijoje, iš patirties žinau, kad pareigūnams nėra lengva. Dažniausiai dėl to, kad žmonės jiems ne itin supratingi. Linkiu sėkmės darbuose, stiprybės. Visko, ko geriausia.

Edita (36 metai):

– Linkiu Jums ištvermės ir kantrybės. Esame pareigūnų šeima, tik iš kitos sistemos, tad puikiai žinome, kuo gyvena policininkai, palaikome kolegas. Beje, nuostabus renginys – tokie labai reikalingi, kad žmonės iš arti galėtų pamatyti pareigūnų darbą.

Henrieta (10 metų):

– Iki šiol policininke būti nenorėjau, bet šiandien pagalvosiu.

Leokadija (70 metų):

– Sveikatos Jums, stiprybės! Kad Dievulis globotų. Turėjau sūnelį, irgi dirbo policijoje, Anapilin jau išėjęs. Linkiu, kad kuo geresnis gyvenimas būtų tiems pareigūnams. Kad nusikaltimų mažėtų, o atlyginimas didėtų! Laikykitės ir būkite energingi.

Vanda (72 metai)

– Mano brolis daug metų dirbo Šiaulių policijoje. Tiems žmonėms trūksta to paties, kaip ir visiems – gerų atlyginimų, gerų darbo sąlygų. Tada jie ir dirbs geriau, ir žmonėms geriau galės padėti. O kai sąlygos prastos, ir išeina žmonės iš policijos.

Jolanta (22 metai):

– Mano sesė dirba policijoje, tad šiek tiek žinau apie šį darbą. Linkiu stiprybės, neprarasti jėgų, visada turėti noro mums padėti. Žinoma, žiūrėdama į tuos pareigūnus, kiek čia susirinkę šiandien, to noro matau tikrai daug. Kad visada būtų tokie stiprūs, nepaliktų mūsų bėdoje.

Aleksas (32 metai):

– Linkiu drąsos, kantrybės, sveikatos. Kuo daugiau dėmesio iš mūsų politikų.