Interpolas, Europolas, Sirene

Interpolas yra viena didžiausių tarptautinių organizacijų pasaulyje, kuri veikia jau daugiau kaip pusę šimto metų. Rasti kitą tarptautinę organizaciją, kuri būtų apipinta daugiau mitų ir mistikos nei Interpolas, matyt, neįmanoma.

XX amžiaus pradžioje pasaulyje aktuali tapo tarptautinio nusikalstamumo problema. Be abejo, nusikalstamumas nebuvo naujas reiškinys, tačiau būtent šiame amžiuje jis įgavo ypatingą mastą. Įvairaus plauko sukčiai, vagys, plėšikai, slapstydamiesi nuo baudžiamojo persekiojimo, keliavo iš valstybės į valstybę ir retai buvo sugaunami ar nubaudžiami už įvykdytus nusikaltimus. Ši nebaudžiamumo atmosfera skatino jų skaičiaus augimą ir veiklos geografinį plitimą.

Visa tai paskatino valstybes kurti tarptautinę policijos organizaciją.

1914 m. Europos ir ne tik šio žemyno policijų vadovai gavo Monako hercogo Alberto I-ojo kvietimą susitikti pirmajame Tarptautiniame kriminalistų kongrese. Toks kvietimas visus labai nustebino, nes Monako valdovas buvo labiau žinomas kaip okeanografas. Policijos vadovai dar labiau nustebo, kai atvykus į Monaką, jiems buvo pateiktas puikus kovos su tarptautiniais nusikaltimais planas ir šio plano realizacijos projektas. Nors susitikimas Monake ir nedavė realių rezultatų, nes tais pačiais metais prasidėjo karas, visgi šis kongresas tapo Interpolo istorijos pradžia.

Po karo valstybės vėl susidūrė su sena problema – nepaprastai išaugusiu tarptautiniu nusikalstamumu, todėl jos su dar didesniu suinteresuotumu grįžo prie tarptautinės policijos organizacijos įkūrimo idėjos. Šį kartą susitikimo iniciatoriumi tapo Austrija. Į Vienos kongresą susirinko 138 atstovai iš 20 valstybių – be Europos valstybių jame dalyvavo JAV, Egiptas, Kinija ir Japonija.

1923 m. rugsėjo 7 d. kongresas įsteigė nuolat veikiančią Tarptautinę kriminalinės policijos komisiją ir priėmė jos statutą. Pagrindinis komisijos tikslas buvo užtikrinti teisėsaugos institucijų tarpusavio pagalbą pagal galiojančius atskirose valstybėse įstatymus ir rūpintis įvairių tarnybų, kurių paskirtis kovoti su nusikaltimais, įkūrimu ir sėkminga jų veikla.

Laikui bėgant organizacijos kompetencija plėtėsi, keitėsi jos statusas, santykiai su kitomis tarptautinėmis organizacijomis, organizacijos pavadinimas taip pat nebeatitiko tuometinės padėties, todėl 1956 m., eilinės sesijos metu buvo nutarta komisijos pavadinimą pakeisti į Tarptautinę kriminalinės policijos organizaciją (angl. ICPO – International Criminal Police Organization).

Žodis ,,Interpolas" nuo 1947 m. buvo naudojamas kaip komisijos telegrafinis šaukinys, vėliau prigijęs spaudoje ir tik 1956 m. buvo oficialiai patvirtintas kaip sutrumpintas organizacijos pavadinimas. Tuo pačiu buvo patvirtinta Interpolo emblema ir vėliava.

Šiandien Interpolas yra moderni tarptautinė organizacija, vienijanti 190 valstybių. Prieškario Lietuva buvo trečiąja pasaulio valstybe (po Vokietijos ir Danijos), pripažinusia Interpolą. Tuometinis Kriminalinės policijos viršininkas Petras Pamataitis 1934 – 1940 m. buvo Lietuvos atstovu šioje Komisijoje ir nuo 1935 m. – jos vicepirmininku. Okupavus Lietuvą, atstovavimas šioje Komisijoje buvo nutrauktas. 1991 m. Lietuva atnaujino narystę ir tapo 158-ąja Interpolo nare.

Interpolo Generalinis Sekretoriatas yra įsikūręs Lione, Prancūzijoje. Šiuo metu Interpole dirba apie 800 darbuotojų.

Interpolo Lietuvos nacionalinis biuras buvo atkurtas 1991 m. lapkričio 30 d. Nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. Interpolo Lietuvos nacionalinis skyrius yra Lietuvos kriminalinės policijos biuro sudėtyje. Šiandien šis skyrius pervadintas Europolo ir Interpolo nacionaliniu skyriumi.

Nors Interpolo tinklą sudaro 190 pasaulio valstybių, persiųsti ar užklausti informaciją į / iš bet kurios šalies šiais laikais yra labai paprasta. Europolo ir Interpolo nacionalinis skyrius yra prisijungęs prie 24/7 režimu veikiančio kanalo. Tai ryšio sistema, veikianti ,,on-line" režimu ir suteikianti galimybę keistis / tikrinti informaciją Interpolo Generalinio Sekretoriato duomenų bazėse (dėl vogtų transporto priemonių, ieškomų / nepageidaujamų / dingusių be žinios asmenų, vogtų dokumentų ir jų blankų, pavogtų / padirbtų mokėjimo kortelių, DNR / pirštų atspaudų).

Pagrindinis Interpolo tikslas yra užtikrinti ir vystyti kuo platesnį tarpusavio bendradarbiavimą tarp įvairių valstybių kriminalinės policijos padalinių tose valstybėse galiojančių įstatymų ribose. Šis bendradarbiavimas vystomas tiriant smurtinius nusikaltimus prieš asmenis, turtinius ir ekonominius nusikaltimus, nusikaltimus, susijusius su tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu ir terorizmu, nelegalia prekyba ginklais ir sprogmenimis, prekyba narkotikais, pinigų plovimu, prekyba žmonėmis ir išnaudojimu pornografijos industrijoje, nusikaltimais aviacijos saugumui, pinigų padirbinėjimu, falsifikavimu bei kt.

Pirmą kartą Europolo – Europos Sąjungos (ES) valstybių policijų bendradarbiavimo įstaigos – įkūrimo idėja buvo aptarta 1991 m. ES Viršūnių Tarybos susitikime. Europolo sukūrimo idėja atsispindėjo 1992 m. Mastrichto (ES) sutartyje, kuri numatė Europolo, kaip bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityje priemonės, padėsiančios valstybėms narėms rinkti, analizuoti ir keistis informacija bei stiprinti nacionalinių policijos pajėgų tarpusavio bendradarbiavimą, įkūrimą.

1993 m. birželio 2 d. Kopenhagoje Teisingumo ir vidaus reikalų ministrai pasirašė susitarimą dėl Europolo įkūrimo, tačiau kartu įtvirtinta nuostata, kad būtina imtis koordinuotų veiksmų kovoje su tarptautiniu nusikalstamumu nelaukiant Europolo sukūrimo. 1995 m. liepos 26 d. buvo pasirašyta Europolo konvencija – susitarimas įkurti Europolą. ES valstybėms narėms baigus Europolo konvencijos ratifikavimo ir kitas reikiamas procedūras, Europolas aktyviai veikti pradėjo nuo 1999 m. liepos 1 d.

Europolas – ES agentūra, kurios misija valstybėms narėms padėti sukurti saugesnę Europą. Tam, kad įvykdytų šią misiją, organizacija išsikėlė sau kelis esminius uždavinius – remti ir stiprinti valstybių narių kompetentingų institucijų veiksmus bei jų tarpusavio bendradarbiavimą organizuoto nusikalstamumo, terorizmo ir kitų rūšių sunkių nusikaltimų, darančių poveikį dvejoms ar daugiau valstybių narių, prevencijos ir kovos su jais srityje. Taip pat Europolas yra centrinė kovos su euro padirbinėjimu ES institucija. Informacija yra keičiamasi net tik tarp ES valstybių narių, bet ir su trečiosiomis šalimis, su kuriomis yra sudarytos atitinkamos sutartys (pvz: Australija, Kanada, Kolumbija, Ukraina, Monaku, Serbija, JAV).

Iš viso Europole dirba 1 065 darbuotojai, iš jų – 11 Lietuvos Respublikos piliečių.

Pagrindinės sritys į kurias yra nukreiptas Europolo ir valstybių narių darbas yra neteisėta prekyba narkotikais, pinigų plovimas, neteisėtas imigrantų gabenimas, prekyba žmonėmis, organizuotas nusikalstamumas, nusikaltimai elektroninėje erdvėje, su transporto priemonėmis susiję nusikaltimai, smurtiniai nusikaltimai, neteisėta prekyba žmogaus organais ir audiniais, reketavimas ir turto prievartavimas, klastojimas ir gaminių piratavimas, pinigų ir mokėjimo instrumentų padirbinėjimas, dokumentų klastojimas, korupcija, neteisėta prekyba ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis bei kt.

Lietuvos policijos bendradarbiavimas su Europolu prasidėjo 1996 m. ir vyko tik tam tikrose srityse – tai buvo bendros mokymų programos ir atskiri kriminologiniai tyrimai. Europolo kvietimu Lietuvos policijos pareigūnai dalyvavo keliose policijos pajėgų operacijose, siekiant ištirti nelegalios migracijos srautus, prekybos žmonėmis tendencijas ir automobilių vagysčių mastus.

2004 m. balandžio 22 d. Lietuva ratifikavo Europolo konvenciją ir jos papildomus protokolus, o nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. tapo pilnateise Europolo nare. Kiekviena valstybė narė įsteigia ar paskiria nacionalinį padalinį – ryšių tarp Europolo ir valstybių narių kompetentingų institucijų palaikymo įstaigą. Tam tikra prasme, tai „vartai“ valstybei į Europolą. Lietuvoje toks padalinys yra įsteigtas Lietuvos kriminalinės policijos biure – Europolo ir Interpolo nacionalinis skyrius. Pagrindinis skyriaus uždavinys – teikti Europolui informaciją ir žvalgybos duomenis, reikalingus užduotims atlikti; atsakyti į Europolo prašymus teikti informaciją ir nuolat atnaujinti teikiamus duomenis; teikti Europolui kompiuterizuotoje sistemoje saugoti skirtą informaciją ir kt.

Pastaruoju metu dažniausios nusikaltimų sritys, pagal kurias yra keičiamasi informacija, vykdomos bendros operacijos su Europolu bei užsienio partneriais yra: organizuoti turtiniai nusikaltimai (plėšimai, vagystės), neteisėta narkotikų apyvarta, sukčiavimai / įtartinos finansinės operacijos, nusikaltimai susiję su transporto priemonėmis (transporto priemonių vagystės, įvairių dalių iš transporto priemonių vagystės). Šalys, su kuriomis dažniausiai keičiamasi informacija: Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir Skandinavijos šalys.

Europolas yra institucija, renkanti, kaupianti, tvarkanti, analizuojanti informaciją ir žvalgybos duomenis bei padedanti pastaraisiais keistis. Per nacionalinius padalinius Europolo pareigūnai nedelsiant praneša valstybių narių kompetentingoms institucijoms jas dominančią informaciją. Taip pat, Europolas padeda atlikti tyrimus valstybėse narėse, pateikiant visą svarbią informaciją nacionaliniams padaliniams. Prašo valstybių narių kompetentingų institucijų konkrečiais atvejais pradėti, atlikti arba koordinuoti tyrimus ir siūlo sukurti jungtines tyrimo grupes. Itin didelę reikšmę turi valstybėms narėms Europolo teikiami žvalgybos duomenys ir analitinė pagalba.

Viena iš veiksmingiausių bendradarbiavimo formų, sukoncentruotų Europole – tai įvairių šalių pareigūnai – ryšių karininkai (angl. Liaison officers), kurie tam tikram laikui paskiriami atstovauti savo šalies ir teisėsaugos institucijų interesus bei vykdyti tiesioginį bendradarbiavimą. Šie pareigūnai turi darbo vietas Europolo būstinėje, vieni kitus puikiai pažįsta ir gali bet kada neformaliai aptarti kylančius klausimus bei tarpininkauti sprendžiant iškylančias problemas ar uždavinius. Jie konsultuoja, kaip geriau atlikti vienus ar kitus veiksmus, kaip veikia jų nacionalinės teisėsaugos sistemos. Tokia jų patirtis ir žinios dažnai leidžia laimėti laiko, kai vyksta „gyvas“ nusikaltimų tyrimas. Šiuo metu Europole dirba 201 ryšių pareigūnas. Lietuvą Europole atstovauja du ryšių pareigūnai – policijos ir muitinės atašė.

Pasirašydamos Šengeno susitarimą, valstybės viena kitai atvėrė savo vidines sienas. Suvokdamos, kad laisvas asmenų judėjimas atveria sienas ir nusikalstamumui plisti, valstybės numatė ir saugumo deficitą kompensuojančias priemones, skirtas teisėsaugos institucijoms.

Viena iš kompensacinių priemonių – Šengeno informacinė sistema (SIS). Ji leidžia Šengeno erdvės valstybių policijos, pasienio ir muitinės tarnyboms keistis informacija apie ieškomus ar dingusius asmenis, vogtas transporto priemones, banknotus, šaunamuosius ginklus, asmens dokumentus, transporto priemonių registravimo liudijimus ir kt. 2013 m. balandžio mėnesį startavusi antros kartos sistema SIS II numato naujas galimybes įvesti biometrinius duomenis (pirštų atspaudai, nuotraukos), duomenis apie oro transporto priemones, laivus, konteinerius, vertybinius popierius.

SIS veikia 26 Europos Sąjungos šalyse: Vokietijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Portugalijoje, Austrijoje, Graikijoje, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Čekijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Maltoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Kroatijoje. Taip pat SIS veikia ir keliose ne Europos Sąjungos valstybėse narėse – Norvegijoje. Islandijoje, Šveicarijoje ir Lichtenšteine.

Tam, kad sistema sklandžiai veiktų, kiekvienoje Šengeno erdvės valstybėje yra įkurti SIRENE nacionaliniai biurai. Lietuvoje SIRENE nacionalinis skyrius įkurtas Lietuvos kriminalinės policijos biure. Šis padalinys, kiekvienoje valstybėje narėje veikiantis 24/7 režimu, užtikrina keitimąsi papildoma informacija, susijusia su SIS esančiais perspėjimais, taip pat užtikrina į SIS įvestos informacijos kokybę.

Lietuvoje SIS naudojama nuo 2007 m. rugsėjo 1 d.

Visa informacija apie asmenis ir daiktus yra skelbiama valstybių narių nacionalinėse duomenų bazėse ir vos per keletą sekundžių per centrinę sistemą atsiranda visų valstybių, besinaudojančių Šengeno informacine sistema, nacionalinėse duomenų bazėse. Šiuo metu Šengeno informacinė sistema yra atnaujinama, siekiant, kad SIS dėka būtų galima atlikti automatizuotą paiešką pagal asmens pirštų atspaudus, kas yra ypač aktualu tuomet, kai asmuo slapstosi pasinaudodamas išgalvota ar pasisavinta tapatybe.

Lietuvos SIRENE nacionalinis skyrius vykdo tarptautinę besislapstančių Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse nuo teisėsaugos institucijų ar teismo, dingusių be žinios ir kitų asmenų bei daiktų paiešką, įvedant duomenis į Interpolo ir Šengeno informacines sistemas, keičiantis papildoma informacija bei koordinuojant tarptautinės paieškos veiksmus. Taip pat skyrius organizuoja ir koordinuoja perdavimų ir perėmimų pagal Europos arešto orderį bei ekstradicijų vykdymą. t. y. sulaikius ieškomą asmenį užsienyje, teikia reikalingą papildomą informaciją ir galutiniame etape organizuoja faktinį asmens pargabenimą iš užsienio.

Paskutinė atnaujinimo data: 2017-11-07