Paliose pasiklydusių marijampoliečių policija ieškojo visą naktį

Data

2019 10 02

Įvertinimas
4
4461_608c01eb3ccfa07c138f28a49d0ce70b.jpg

Grybaudamos pasiklydę ir iki beveik paryčių paliose klaidžioję marijampolietės savo išgelbėjimą vadina antruoju gimimu. Moterys įsitikinusios, kad jeigu ne policijos pareigūnai, jos nebūtų išgyvenusios.

Artėjant spalio 2-ajai, Angelų sargų dienai, kuomet policijos pareigūnai mini savo profesinę šventę, ir norisi papasakoti šią dviem marijampolietėms nutikusią istoriją. Lyg padėką už nuoširdžią pagalbą, tikrąjį savo misijos – ginti, saugoti, padėti – vykdymą. Juk dažnai priekaištaudami dėl to, ko nepadaro mūsų policija, pamirštame arba net nežinome, kiek vis dėl to daug dėl mūsų daro su šia profesija savo gyvenimus susieję žmonės.

Į Želsvos mišką susiruošė grybauti

Rugsėjo 14-ąją marijampoliečiai Laima Č. su vyru ir jos bendravardė Laima S. susiruošė į Želsvos mišką grybauti. Susiruošė spontaniškai, per kelias minutes, net vandens nepasiėmė. Visi sutarė, kad grybaus tik valandą.

Šešiasdešimtmetė Laima Č. sako, kad lyg nujausdama nelaimę, nenorėjo į mišką, ketino prasėdėti automobilyje, bet gražus oras suviliojo. Į Želsvos apylinkes trijulė atvyko apie 16 valandą, važiavo į patį pažintinio tako kraštą, tikdamiesi, kad grybai čia nebus taip išrinkti. Deja, grybų nesimatė, tad žingsniavo toliau. Visi sutarė nepasimesti, laikytis kartu. Iš pradžių taip ir buvo, bet vėliau moterys atsiskyrė nuo vyro, neberado ir keliuko, kur buvo palikę automobilį. Taip vieni kitų beieškodami, šaukdami, ėjo vis gilyn ir tolyn. „Laimė, turėjome telefonus, taip palaikėme ryšį. Laikas slinko, kartu su juo smelkėsi baimė. Bandėme visokius variantus, kaip išeiti iš miško. Ir pagal saulę, ir pagal išmintus takelius, bet niekas nepadėjo. Tuomet nusprendėme eiti į priekį, kol rasime kokį nors keliuką“, – prisiminė Laima Č.

Pakliuvo į palias

Moterys ėjo ilgai, kiek kilometrų nuėjo net nežino, tik pagal laikrodį orientavosi, kad jau prabėgo valanda. Pagaliau pamatė išvažinėtą keliuką, pasitarę pasirinko kryptį, kuria judėti toliau. Kryptis buvo klaidinga. Pasirodo, moterys ėjo ne iš miško, bet gilyn, tolyn į palias. „Man buvo labai baisu, viskas, galvojau, jau šešta valanda, kas bus kai sutems, prapulsime“, – prisiminė Laima. Taip jos priėjo pasvirusį ženklą, ant kurio buvo parašyta „Žuvinto rezervatas“ ir įspėta, kad pašaliniams vaikščioti draudžiama.

Pasitarusios telefonu su vyru, grybautojos pasuko kairiau ir priėjo palias, kur nežinia, ar kada žmogaus koja buvo įžengusi. „Dilgėlės iki kaklo, išvartos, puvėsiai, lapai, krūmai, vanduo po kojomis žliugsi. Visur prieblanda. Nežinau, kaip mes sugebėjome per tas išvartas irtis pirmyn. Griuvome, kėlėmės, vėl griuvome. Įvirtome į dilgėles, į pelkę, buvome šlapios, apdraskytos, dilgėlių nudegintos. Bet jau buvo nesvarbu, viena mintis ginė, kaip iš čia išeiti“, – pasakojo Laima. Jai suplyšo, tiesiog nuo kojos nukrito batas. Moteris išsivėrusi raištelį, apsuko batą aplink pėdą ir užrišo mazgu, kad nors taip galėtų eiti.

Pasak Laimos, paliose buvo ir grybų, ir spanguolių, bet joms neberūpėjo. Net vandens neturėjo, tad spanguolėmis bandė malšinti troškulį. Atsisėsti ir pailsėti nebuvo kur, toks tas miškas tankus, suaugęs. Kur medžiai mažesni, ten šlapias raistas, teko šokinėti nuo kupsto ant kupsto. Moterys tolumoje matė švieselę, tad ėjo jos kryptimi, manė, kad ten gal miško pabaiga. Paaiškėjo, kad ta švieselė, tebuvo maža proskyna, kur augalai žemi, kupstai, o už jų – vėl miškas. Ir taip be galo, be krašto. 

„Pradėjome verkti, jėgos seko, įsismelkė baimė, kad gyvos mes iš čia neišeisime“, – pasakojo moterys.

Paskambino į Pagalbos centrą

Telefonu grybautojos susisiekė su vaikais. Šie patarė skambinti į Pagalbos centrą. Pranešimas apie pasiklydusias grybautojas buvo perduotas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams.

Ieškoti moterų pradėjo du Reagavimo skyriaus ekipažai, kuriuose dirbo vyriausieji patruliai: Justas Sakatauskas, Žygimantas Matusevičius, Povilas Žilionis ir Lukas Zdencevičius. Buvo 20 valanda, visur jau tamsa, o miške, ir dar tankiame iš viso nieko nematyti.

Pirmiausia patruliai moterų buvimo vietą pabandė nustatyti pagal telefono skleidžiamą ryšį. Pasak Justo Sakatausko, kadangi grybautojų telefonai seni, neišmanieji, buvimo vietos nustatyti buvo neįmanoma. Rodė Simno koordinates. Tuomet policininkai išsiaiškino, kur paliktas grybautojų automobilis. Pareigūnai Buktos pažintinio tako pakraštyje surado jų automobilį. Išsiaiškinę, kokia kryptimi marijampolietės ėjo, kokius vaizdus matė ar mato, vyrai ieškojo grybautojų. Supo automobiliais mišką iš abiejų pusių, signalizavo garso ir šviesos signalais. „Kas dešimtį minučių skambinau joms ir kalbėjomės. Jautėme, kad moterys jau pervargę, išsekę, tad pirmiausia drąsinome, kad tikrai jas rasime, stengėmės nukreipti jų dėmesį, kad nepasiduotų“, – prisiminė Justas.

Laiminga pabaiga

Vyrai, suko ratus aplink palias, ramino panikuoti pradėjusias moteris, sprendė, ką daryti toliau. Atėjo ir pirma, ir antra valanda nakties. Išsikrovė vienos grybautojos telefonas, kitos buvo į pabaigą. Reikėjo imtis kažkokių priemonių. „Raketų panaudoti negalėjome, miškas per tamsus, nebūtų matę. Nusprendėme vieną ekipažą palikti ant keliuko, o mes dviese, maždaug toje vietoje, kur moterys nupasakojo, brovėmės į palias ir tarnybiniais švilpukai švilpėme, kad jos išgirstų. Joms taip pat liepėme šaukti, kad mes girdėtume. Švietėme galingu prožektoriumi. Nepaisant, kad buvo pilnatis, brūzgynuose nieko nėjo įžiūrėti. Aukšti, tankūs medžiai, išvartos, vietomis šlapias raistas. Klimpome, batus prisėmėme. Man sunku buvo patikėti, kaip dvi pagyvenusios moterys tokia tankmyne tamsoje, be jokio šviesos šaltinio, dar pajėgė tiek nueiti“, – tas akimirkas prisiminė Justas.

Pareigūnai tarėsi jau kviesti kinologą su šunimi, kai tolumoje lyg ir išgirdo kažkokius garsus. „Iš pradžių pamaniau, kad paukščiai, paaiškėjo jog tai grybautojų balsai“, – pasakojo pareigūnas. Susisiekę su moterimis pareigūnai prisakė likti vietoje, nes bijojo, kad tamsoje jos neįžengtų į pelkę. Patys toliau skubėjo per palias link jų. Anot Justo, nuo tos vietos jiems teko nužingsniuoti dar du kilometrus, kol rado moteris. Sušalusias, šlapias, nusilpusias, išsigandusias. „Situacija buvo sudėtinga, bet mes taip džiaugėmės radę jas gyvas“, – sakė patrulis. Buvo beveik ketvirta valanda nakties. Paieška truko beveik aštuonias valandas, o grybautojos miške išbuvo 12 valandų. Nuo automobilio jos buvo nutolę apie dešimtį kilometrų.

„Puolėme prie mus suradusių vyrukų, apkabinome, norėjosi rankas išbučiuoti už tai, ką jie dėl mūsų padarė, kad Dievas jiems duotų sveikatos. Verkiau visą kelią, kol vežė namo“, – sakė Laima.

Marijampolietės šį įvykį vadina savo antruoju gimimu, dar vis negali patikėti, kad viskas palyginti taip gerai baigėsi. Nesusigriebė kokio plaučių uždegimo, nesustreikavo širdys, neišsilaužė griūdamos kojų. Labai nedaug trūko iki to, Laima koją pasitempė. Braunantis per palias suplyšo drabužiai, neatlaikė batai. Lūpos suskeldėjo ir nuėjo šašais, balsai dingo, limfmazgiai sutino. Viskas dėl to, kad moterys kiek galėjo, tiek šaukė, kad jas išgirstų pareigūnai. Sudilginti kūnai perštėjo kelias dienas. Mėlynės ir nubrozdinimai, subraižymai matosi ligi šiol. Eidamos per palias grybautojos matė daug kaulų, tad džiaugiasi, kad neteko susidurti su žvėrimis.

„Gyvenimas mums suteikė antrą šansą, vienu metu maniau, kad liksime paliose amžinai. Jeigu ne policijos pareigūnai, pačios būtume niekada neišėję“, – sakė Laima, dėkodama jiems iš visos širdies.


Loreta TUMELIENĖ, laikraštis „Suvalkietis"